2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

(2) Klasės draugas - JONAS KAUŠAKYS




Jonas studentas 1954 m.
Jonas Kaušakys gimė 1932 08 17 Kupiškio rajone, Šimonių apylinkėje, Linkiškių kaime. Tėvas Kazimieras Kaušakys gimęs 1889 m., buvo ūkininkas, dirbo 18 ha žemės, motina Petronelė Aleknaitė – Kaušakienė gimusi 1903m.. Šeimoje buvo trys vaikai: Jonas (gimė 1932m.), Gediminas (gimė 1936 m.), Irena Kaušakytė – Grucienė (gimė 1944m.) gyvena Vilniuje.
Jonas Kaušakys 1952m. baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Šiaulių mokytojų institutą, kurį baigęs 1954m. buvo  paskirtas į Skapiškio priaugančią vidurinę mokyklą fizikos ir matematikos mokytoju. Tais pačiais metais buvo pašauktas į tarybinę armiją, iš kurios grįžęs 1957 m. dirbo Skapiškio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir ėjo visas kitas pareigas (1961,1962 m. – mokslo dalies vedėjas, 1962 – 1992 m. – direktorius). Neakivaizdiniu būdu 1976 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1992 m. iki 2000 m. rugsėjo mėnesio dėstė fiziką.
1969 m. apdovanotas ženkleliu „Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūnas“.
Jonas K. per fizikos pamoką 1986 m.
1963 m. sukūrė šeimą. Žmona Šiaučiūnaitė Kazimiera – Kaušakienė, gimė 1938 12 22 Kupiškio raj., Žilių kaime, valstiečių šeimoje. Kazimiera matematikos mokytoja Skapiškio vidurinėje mokykloje. Išėjusi į užtarnautą poilsį mėgsta darbuotis sode, megzti, skaityti knygas, labai domisi anūkėlių mokslais.
Jono šeimoje augo su sūnūs – Gintaras (gimė 1964 02 24) ir Virginijus (gimė 1964 06 14). Gintaras po ausų uždegimo liko kurčnebylys, mokėsi Vilniaus kurčiųjų mokykloje – internate. 1983m. sukūrė šeimą ir gyvena Panevėžyje. Turi dukterį Rūtą (gimė 1964m.) gyvenančią Klaipėdoje.
Sūnus Virginijus 1983m. baigė Skapiškio vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto techninių darbų specialybę. Po metų buvo pašauktas į kariuomenę ir po dvejų metų vėl grįžo mokytis. 1986m. dar būdamas studentu sukūrė šeimą. Žmona Rasa Petuchova – Kaušakienė taip pat mokėsi institute istorijos specialybės .
1989m. baigęs studijas pradėjo dirbti Skapiškio vidurinėje mokykloje. Augina tris dukras: Dovilę (1987 03 07), Živilę (1991 02 28) ir Rasą (1992 06 21).
2001m. Jonas Kaušakys sunkiai susirgo ir 2006 11 07 mus paliko.
K.K.
Jonas ir Kazimiera Kaušakiai su sūnaus Virginijaus šeima 


Kupiškio gimnazijos orkestras 1949 m. I eilė iš kairės: Jonas ir Boleslovas Kaušakiai, orkestro vadovas Juozas Semaška
KLASĖS DRAUGŲ IR JONO MOKINIŲ PRISIMINIMAI: (papildomas pagal gavimą)


Klasiokų susitikime: iš kairės Albinas Č. Kazytė K. ir Jonas K.
Mokydamasis Kupiškio gimnazijoje Jonas grojo pučiamųjų orkestre. Buvo vienas iš vedančiųjų kornetistų. Mokėsi stropiai, nebuvo daugiakalbis, bet kai pasakydavo, tai nei atimt nei pridėt reikėdavo. Buvo linksmo būdo, mėgdavo pajuokaut. A.


- Buvo geras fizikos mokytojas. Šilta, tolerantiška asmenybė. Visi mokytojai turėjo pravardes, o šio mokytojo pravardė buvo "Jonukas". Būdamas ramaus būdo, niekuomet viešai mokinių nebardavo. Jei buvo reikalas, pasikviesdavo į kabinetą ir ten ramiai išdėstydavo savo nuomonę ar reikalavimus. Nelabai supratom vienintelio dalyko, kodėl būdamas tolerantiškas, ramaus būdo, bet kai kuriais  klausimais buvo gana principingas. A.
- Jis man neišsiskyrė iš kitų klasės draugų.Buvo paprastas, draugiškas ir simpatiškas berniokas. Visada gerai nusiteikęs, mėgstantis juokus ir pokštus. Buvo geras šokėjas, todėl turėjo pasisekimą mergaičių tarpe. L. 
Gintaras, tėtis Jonas ir Virginijus

Senjorų festivalis Skapiškyje 2001 m.
Šiaulių mokytojų instituto šokių kolektyvas

1958-75 m.Jonas vadovavo mokinių orkestrui

Vaidindavo mokytojų pastatytuose spektakliuose. Antras iš kairės

1954-1957 m. teko ragauti kareiviškos košės
Klasiokai: Ignas, Vytas, Jonas, Algis
Anūkėlė Rasa apie senelį ...
Man nereikia daug žvalgytis, kad rasčiau ką nors ypatingo. Vos pažvelgusi į kiemą galėdavau išvysti asmenybę, savo senelį Joną, vis nenustygstantį vietoje, ieškantį ką gero nuveikus. Tai ne vien mano pastebėjimas, šį jo bruožą pastebėdavo kiekvienas: draugas, artimas ar nepažįstamas.
Vaikystės atsiminimų puslapiuose dažnai užkliūnu už senelio pasakojimų, kurių klausydavausi be perstojo ir vis prašydavau dar ir dar. Pasakojimų būdavo begalės: apie jo vaikystę, mano vaikystę, senelio jaunystę, darbą, istorinius įvykius, linksmus nutikimus, skaudžias nelaimes ir daug kitų. Atsimenu senelio pasakojimus...
Jis gyveno Linkiškių kaime, kurio dabar jau neberasi nė su žiburiu, Kupiškio rajone, Šimonių apylinkėje, augo kartu su broliu ir mažąja sesute. Kiekvienas žmogus nelinkęs savęs girti, bet už senelį tai padarydavo močiutė, ji mums pasakodavo, koks geras ir darbštus senelis buvo savo tėvams.
Senelis Jonas buvo stropus mokinys ir baigęs mokyklą jis nusprendė savo gyvenimą praleisti mokant kitus, taip jis įstojo į Šiaulių mokytojų institutą. Baigęs mokslus jis atvyko į mažą miestelį Skapiškį, čia jis praleido visą savo gyvenimą. Dirbo, sukūrė šeimą, kaip ir kiekvienas tikras vyras buvo pašauktas į armiją.
Grįžęs iš armijos senelis toliau dirbo Skapiškio priaugančioje mokykloje fizikos ir matematikos mokytoju, jis buvo mokyklos fotografas. Savo nuoširdumu ir atsidavimu darbui 1961 metais jis užsitarnavo mokymo dalies vedėjo pareigas, po metų jis tapo mokyklos direktoriumi. Visai neseniai pagalvojau, koks turi būti žmogus, kad trisdešimt metų sugebėtų vadovauti dideliam mokytojų kolektyvui, ir ne tik mokytojams, bet darbininkams, valytojams, o galų gale juk ir didžiuliam būriui mokinių. Bet mano senelis tai sugebėjo puikiai, jis tvarkė, kūrė, keitė mokyklą ir visur skleidė mokslą. Nors senelis Jonas buvo griežtas, kad išlaikytų tvarką, visi jį gerbė ir dabar gerbia, nes tas griežtumas buvo teisingas ir būtinas, dirbant tokį svarbų ir atsakingą darbą. Jis mums dažnai sakydavo, kad norint ką nors gero gyvenime pasiekti, reikia įdėti labai daug darbo ir pastangų, tik tada pajusi rezultatą ir busi vertas žmonių pagarbos.
Kiekvienas nors truputėlį senelį pažinojęs žmogus, galėtų pasakyti, koks šmaikštus jis buvo. Mano senelis visuomet pralinksmindavo pokštais ir juokingomis istorijomis. Aš išklausiusi jo pasakojimų juokdavausi iki ašarų, o senelis tik žiūrėdavo, šypsodavosi ir džiaugdavosi, kad gali pralinksminti. Jis mokėjo bendrauti su žmonėmis, visuomet kilus nesutarimams senelis juos užpildydavo savo humoru ir sąmojum, kurie praskaidrindavo nuotaiką.
Žinoma, senelio gyvenimas nebuvo vien darbas mokykloje. Po varginančio darbo jis su maža šypsenėle lūpose ir milžiniška šypsena akyse grįždavo į namus, kuriuose visada laukdavo mylima žmona. Jiedu užaugino du sūnus, kurie buvo apsupti rūpesčio ir meilės. Seneliai visur ir visada išlaikydavo tvarką, jų namai, sodas, kiemas ir net daržas tviskėjo tvarka ir švara.
Turbūt mano senelio Jono širdis buvo didesnė negu priklausė. Gimus mums, jo anūkėms, senelis buvo labai laimingas. Senelio meilės man visada užteko, jis buvo labai rūpestingas, dėmesingas ir teisingas. Prisimindama senelį kaskart iš naujo suprantu, kad jis mane subarė tik vieną kartą per penkiolika metų. Jis mokėjo bendrauti gražiai, paaiškindamas ir pamokydamas. Mano tėvai sunkiai dirbo, kad galėtų mane ir mano dvi seseris viskuo aprūpinti, todėl labai daug laiko praleisdavome su seneliais. Būdavo tokių atvejų, kai dirbti tekdavo ir seneliams, ir tėvams, bet senelis niekada nepalikdavo manęs vienos, jis suprasdavo, kad man bus liūdna, todėl mane nusivesdavo į savo laboratoriją ir sugalvodavo, ką aš nuveiksiu, kol jis atliks darbus. Man patikdavo senelio sumanyti užsiėmimai, nors jis buvo pagyvenęs vyriškis, žinojo, kas man yra įdomu. Senelis leisdavo man gražiai sudėlioti visokias įdomiausias priemones, skirtas bandymams, jis man parodydavo, kaip atsargiai ir gražiai surikiuoti kolbutes, sudėlioti svarelius ir žvakutes.
Kiekvienam vaikui, ne išimtis ir aš, svarbus prisiminimas yra pirmas kartas važiuojant dviračiu, o važiuoti dviračiu mane išmokė ne kas kitas, kaip senelis Jonas. Daug laiko ir kantrybės senelis skyrė mokydamas mane, jis labai atsargiai ir rūpestingai mane prilaikydavo, mokė minti pedalus ir išlaikyti pusiausvyrą. Kai pirmą kartą pajutau, kad važiuoju labai greitai ir nebejaučiu senelio, atsisukusi pamačiau, kad važiuoju viena, suprantama, pargriuvau, užsigavau kelius ir alkūnes, bet pribėgęs senelis nušluostė mano ašaras ir parvedęs namo sutvarkė žaizdeles.
Senelis tikrai nesuklydo paskirdamas savo gyvenimą kitų žmonių mokymui. Jis ne tik mokė kitus, bet mokėsi ir pats, senelis ėmė iš gyvenimo viską, ką jis davė. Kai panorėdavau pamatyti senelį, nubėgdavau į jo namus ir pravėrusi duris garsiai klausdavau, ar senelis namuose, jei išgirsdavau močiutės balsą, iš karto suprasdavau, kad senelis klėtyje kažką meistrauja. Senelis mėgdavo daryti visokius įdomius dalykus, jis taisydavo mano žaisliukus, sugedusius jų mechanizmus; sustojusius laikrodžius senelis priversdavo eiti toliau. Senelis nenustygdavo vietoje, susigalvodavo įvairiausių užsiėmimų. Sugalvojęs kažką naujo, senelis viską nuosekliai susirašydavo ir darydavo pagal planą. Jeigu pamatydavau senelį lėtai slenkantį šaligatviu, suprasdavau, kad jis nebeturi ką nuveikti, bet po kelių minučių jau turėdavo begales reikalų.
Jaunystėje senelis vadovavo ir grojo pučiamųjų orkestre. Jis mokėjo groti ir akordeonu. Kai aplankydavau senelį namuose, visada paprašydavau: „Seneli, pagrok tą gražią melodiją“, nes galėdavau klausyti ir klausyti to užburiančio senelio grojimo. Keletą lengvų melodijų senelis pasiūlė išmokyti ir mane, buvau pamaloninta, kad jis tiki mano sugebėjimu.
Kadangi seneliai gyveno tame pačiame daugiabutyje, kaip ir mano šeima, mes matydavomės kasdien. Senelis labai mėgo būti su vaikais: kai pastebėdavo mus, slampinėjančius be vietos, sugalvodavo mums ekskursiją po Skapiškio miestelį dviračiais. Ekskursijos nebuvo vien pasivažinėjimas dviračiu, vietose, kurios turi savo istorijas, senelis mus užburdavo savo pasakojimais.
Nebuvo nė vieno kaimyno, kuris neturėtų apie ką pasikalbėti su seneliu Jonu. Vieni kalbėdavo apie derlių, kiti – apie politiką, treti – apie darbus. Senelis buvo lyg vyturys – ankstyvą rytmetį jis jau planuodavo savo dieną, jis darė gera visiems, neatsižvelgdamas nei į oro sąlygas, nei į savo sveikatą.
Man pradėjus lankyti mokyklą, turėdavau vis mažiau laiko būti su juo. Bet radus laisvą minutėlę, nubėgdavau pasiteirauti, kaip gyvena, kas naujo, kaip auga grybai, kuriuos kartu sėjome miškelyje prie namų.
Nėra nė vieno žmogaus, kurį, tokį darbštų ir gerą aplenktų ligos. Visai netikėtai ir nelauktai senelį užklupo sunki liga. Po ketverių metų man liko tik istorijos, nuotraukos, prisiminimai apie nuostabią vaikystę ir savo gyvenimo mokytoją.
Rasa Kaušakytė