(12) Klasės draugas - PETRAS KERŠULIS

PETRAS KERŠULIS

Petras Keršulis 1957 m.

Gimė 1932 m. spalio 7 d. Virbališkių kaime Petronėlės ir Kosto Keršulių šeimoje. Virbališkiuose baigė septynmetę mokyklą, o nuo 1948 metų tęsė mokslą Kupiškio vidurinėje mokykloje. Tuo metu mokykloje buvo trys paralelinės klasės. Petras buvo geras mokinys, mokėsi be trejetų. Mėgo pasportuoti. Ypač buvo pamėgęs stalo tenisą, krepšinį, tinklinį. Visos pertraukos būdavo užimtos tenisu. Kartą į klasę pavėlavę įbėga Petras ir Vytautas Narbutas. Gamtos mokslus mums dėstė mokytojas K. Pajarskas, kuris mėgdavo ką nors linksmai ir kandžiai pasakyti. Abiejų vyrukų teniso raketės užkištos už švarko, bet rankenos matosi, abu stovi prie durų ir tyliai meldžia leidimo sėsti į suolus. Mokytojas mums aiškino apie paveldimumą, todėl nedelsiant porina: „ Na, matai Keršulis visą laiką žaidžia pingpongą, net į pamoką vėluoja, na, o jo vaikučiai bus tikri pingpongiukai.“ Klasė kvatoja, o mokytojas patenkintas savo sąmojumi, liepia abiems sėsti į suolus ir toliau tęsia pamoką. Devintoje klasėje Zenonui Mačioniui atsisakius seniūno pareigų, Petras tampa klasės seniūnu. Visuomet tvarkingai apsirengęs, visuomet paruošęs namų darbus, neišdykęs, buvo pavyzdingas mokinys ir geras klasės seniūnas. Jis visuomet būdavo geriausių klasė mokinių trejetuke.

1952 metais baigiame vidurinę mokyklą ir didžioji pusė patraukia į Kauną ir Vilnių siekti aukštojo mokslo, Trylika klasiokų patraukiame į Kauną iš kurių aštuoni į Kauno Politechnikos institutą, o 4 iš jų į Statybos fakultetą. Mokykloje draugiškai išauklėti, klasiokų draugystės neatsisakėme ir mokydamiesi aukštosiose. Kauniečiai ar vilniečiai vieni kitiems rašydavome kolektyvinius laiškus, organizuodavome susitikimus Vilniuje arba Kaune, prie kurių prisijungdavo ir daugpiliečiai. Šių susitikimų nuotraukų ar laiškų kopijų ieškokite žemiau. Petras buvo vienas iš aktyviausių organizatorių. Kaune, mes su Petru gyvenome šalia Karo muziejaus, miesto centre, todėl pas mus dažnai užsukdavo buvę klasiokai.

Petras Keršulis 1962 m.

Visi kupiškėnai mokslus krimto sėkmingai, be skolų. Greit prabėgo penki studijų metai, sėkmingai apsigynėme diplominius darbus, priedo dar gavome atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir išvykome dirbti. Petras pateko į Utenos statybos valdybą. Greitai tapo valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, o po metų kitų valdybos viršininku.

1962 metų pabaigoje Petras vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Onutę Stundžytę, kilusią iš Utenos krašto Dryžių kaimo, Saldutiškio apylinkių. Po metų jiems gimė sūnus Saulius.

Mes klasiokai, su Petro sūnumi Sauliumi palaikome artimą ryšį, pasiunčiame jam atsiminimais apie jo tėtį, nes kai Petras mirė Sauliui buvo apie 1,5 metų.

Saulius rašo:

„Savo Tėčio neprisimenu - jis mirė, kai man tebuvo

kiek daugiau nei vieni metukai. Todėl ir papasakoti 

apie jį ne ką tegalėsiu, juolab kad taip susiklostė,

kad Mama mirė, kai man buvo 9, o močiute (Tėčio

mama) - kai buvau 13-os. Taigi, anksti netekau visu savo

artimiausių žmonių, ir nebeliko kam apie Tėtį papasakoti...

Nuo 6 klases gyvenau pas globėjus.

Apie Tėtį tegaliu spręsti iš pluoštelio likusių nuotraukų,

keleto lentynų, pilnų statybinių-inžinerinių knygų, o

taip pat foto didintuvo, kuriuo ir pats šiek tiek pasinaudojau,

besimokydamas daryti nuotraukas. Žinau, kad Tėtis

mėgo sportuoti - žaidė krepšinį ir, berods, stalo tenisą.

Žinau, kad Jis buvo gerbiamas savo darbe, ir,

greičiausiai, būtų nemažai pasiekęs. Deja... Taip pat žinau,

kad iš Jo paveldėjau polinkį tiksliesiems mokslams, ir

anksti išretėjusius plaukus.

1980m baigiau Utenos 2-aja vidurinę mokyklą, ir persikėliau

į Vilnių studijuoti fiziką Vilniaus universitete. Jį baigęs, gavau darbą

Puslaidininkių Fizikos Institute, kur 1992m apsigyniau Fizikos-Matematikos

mokslų kandidato disertaciją ir jau sekančiais metais atsidūriau

Detroite, kur vėl tapau aspirantu. Po ketverių metų studijų

1996m apsigyniau PhD laipsnį. 1997m persikėliau į vakarinę

JAV pakrantę - taip vadinama Silicio Slėnį, kur gavau programuotojo

darbą vienoje iš daugybes ten veikiančiu technologinių kompanijų -

Synopsys. Sunku ir patikėti, bet štai jau beveik 15 metų, kaip 

darbuojuosi toje pačioje srityje - rašome programas padedančias

geriau projektuoti kompiuterių "smegenis" - procesorius.

1998m vedžiau Violeta nuo Rokiškio. Su ja susipažinau dar

studijuodamas Vilniaus universitete, kur ji studijavo ekonomiką.

O 2001 metais susilaukėme dvynukų - Augustės ir Tomo.

Jiems jau 10 metukų, auga kaip pašėlę. Abu tipiški vaikai -

Augustei patinka šokti, gimnastikuoti, o Tomas - pamišęs dėl sporto.

Be abejo, kaip tikras lietuvis labiausiai mėgsta krepšinį, lanko

treniruotes, ir ruošiasi užaugęs žaisti NBA:) Su juo neretai nueiname

pažiūrėti NBA rungtynių kai Golden State Warriors žaidžia namuose

(arena už pusvalandžio nuo mūsų namų). Na, ir abiems nepatinka

groti pianinu.

Gyvename Pleasantone, 70000 gyventojų turinčiame mielame mieste

už maždaug 50km i pietryčius nuo San Francisko. Turime savo namą,

darželį, kuriame per pastaruosius porą savaitgalių pasodinau ežią

pomidorų, agurkų ir kitų gerybių:) Tikimės, kad po poros mėnesių

turėsime gerą derlių.

Taigi, viskas sekasi neblogi. Vaikai sveiki, linksmi, mes irgi abu dirbame.

Ir neužmirštame Lietuvos, kurią bent kas antri metai aplankome. (2012 m. balandis)

Kitame laiške Saulius rašo:

Kai papasakojote apie skaniąsias kriaušes iš Virbališkių,
vos ašara neištryško. Prisimenu ir aš jas puikiausiai, ir
didįjį sodą už namo. Nieko nebeliko ten, turbūt žinote, kad
dar sovietiniais laikais nusprendė užtvenkti Lėvenį,
ir mūsų namas pasipainiojo po projekto kojom. Aplankiau
buvusią sodybą keletą kartų, paskutinį kartą prieš keturis metus,
kada lankiausi Lietuvoje, belikęs tik sodas, o namų - ne kvapo.
Taip ir neaišku, kam juos reikėjo griauti - juk užtvanka už
gero puskilometrio liko... Bet prieš sovietinį veją nepapūsi.
O apie kriaušes dar prisimenu iš vaikystes, kaip su močiute
esam vežę jas į Kupiškio turgų parduoti. Parduodavom staigiai,
net eilute nuvingiuodavo, ar bent taip man dabar atrodo... O
dar iš sodo labai mėgdavau rojaus obuoliukus, tik bėda ta,
kad jie prinokdavo vėlai rudenį, kada jau mano vasaros
atostogos būdavo pasibaigę.
Ech, malonus ir tuo pačiu graudūs prisiminimai, net gerkle
suspaudžia.“( 2002 m.)
Dar vieno laiškelio ištrauką:

Klimatas čia labai malonus. Sniego nematome, lietus
iškrinta lapkričio-kovo mėnesiais, t.y. žiemą. Likusį laiką -
sausa ir šilta. Žiema naktimis būna 3-10, dieną 10-20 šilumos,
vasarą - 10-15 ir 20-35. Manau, gerai klimatą iliustruoja tas
faktas, kad čia praktiškai dar neteko dėvėti megztinio. Tik -
arba marškiniai ilgom (žiema), arba trumpom (vasarą) rankovėm.
Už 50 km į rytus - Ramusis okeanas, už 200 km į rytus - kalnai.
Žiema į kalnus važinėju slidinėti, įmanoma tą pačią dieną,
pasivažinėjus su slidėmis, grįžti prie okeano ir pasideginti...
Kiaurus metus kas nors žydi, kai kurie augalai - po kelis kartus.
Daug palmių, kaktusų ir kitokių Lietuvoje nesutinkamų augalų,
aibės šmirinėjančių voverių... (2002 m.)

Nelengvas statybos inžinieriaus darbas, gal per anksti užgriuvusios atsakingos pareigos, rimtai sugadino Petro sveikatą. 1964.02.06 Petras mirė. Palaidotas Utenos kapinėse. Po 7 metų šalia Petro atgulė ir jo žmona Onutė Stundžytė – Keršulienė.

Onutė Keršulienė su Sauliumi apie 1967 m.

Petro anūkai Augustė ir Tomas  2011 m.

Petro laiškas Zenonui 1957 m.

Stojamųjų rezultatai 1952 m.

Petras Keršulis, auklėt. V. Merkevičius, Zenonas Mačionis

Klasiokai:Iš kairės- Petras Keršulis, V. Narbutas, priekyje J. Martinonis ir kt..

Slidinėjame: Tomas, Saulius, Augustė

Kalno viršūnėje

Keršuliai: Augustė, Violeta, Tomas, Saulius Meksikoje

Petro anūkai Tomas ir Augustė

Keršuliai: Saulius, Tomas. Violeta, Augustė prie ežero 

Petro anūkėliai Augustė ir Tomas varo į mokyklą 2012 m. JAV  CA Pleasanton 

(11) Klasės draugas - VYTAUTAS MONKEVIČIUS

Vytautas Monkevičius

Vytautas Monkevičius

Vytautas Monkevičius 2011 m. Foto V. Jankausko

Vytautas Monkevičius gimė 1930 m. lapkričio 14 d. Dvaramiškyje, Kupiškio raj. 1937 – 1942 metais mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje, į kurią kiekvieną dieną eidavo pėstute, sukardamas du kartus po 4 km. 1942 – 1950 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytautas buvo draugiškas vaikis, visuomet dalyvaudavo klasės statomuose spektakliukuose, turėjo gerai išlavintą ranką apipavidalinant vaidinimus. Nebaigęs Kupiškio vidurinės - įstojo į Kauno dailės mokyklą ir baigė Skulptūros skyrių. 1953 – 1959 m. studijavo Valstybiniame dailės institute Vilniuje, įgijo dailininko keramiko specialybę. Baigęs studijas nuo 1959 m. buvo paskirtas Telšių taikomosios dailės technikumo direktoriumi. Ten rado puikų kolektyvą, prie kurio labai greitai pritapo. Šiose pareigose jis išdirbo 10 metų.

Kupiškio bažnyčios klebonas kun. V.  Kupstas pakrikštijo mokytojos Daukšaitės sūnėną, kuris dabar jam kaip senjorui padeda gyvenime, mat Vytautas su mokytoja buvo kūmais, bei su krikštasūnio  tėvais gražiai bendravo gyvenime.

Vytautas, atvykdamas į klasės draugų susitikimus,  klasiokams atveždavo, savo rankomis gamintus,  keramikinius jubiliejinius medalius, kuriais mes visi iškilmingai pasipuošdavome.

Nuo 1969 metų, keramikos skyrių perkėlus į Kauną, Vytautas persikėlė į Kauną ir dėstė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1975 – 1985 m. dar vadovavo  ir keramikos specialybei, rūpinosi naujų elektrinių degimo krosnių įrengimu. 1991 m. išėjęs pensijon dar keletą metų dirbo dėstytoju.

Vytautas dabar gyvena Saulės gatvės name ir išėjęs į balkoną gėrisi gražiais Kauno Technologijos universiteto miestelio vaizdais.

Grupinėse keramikos parodose dalyvauja nuo 1960 m. personalines tapybos parodas  surengė Prahoje, Kupiškyje. Sukūrė keramikos darbų, antkapinių paminklų ir Laiminančio Kristaus skulptūrą Dvaramiškio kaime (1996 m.), nutapė peizažų, daugiausia iš  Kupiškio krašto, atkūrė keturis Palėvenės bažnyčią juosusios tvoros koplytėlių Kryžiaus kelio paveikslus. Keliolika metų turėjo dirbtuvę Noriūnuose, ledainės bokšte, pastatytame iš skaldyto dolomito plokščių. 
Naudotasi V. Jankausko straipsniu almanache Kupiškis 2011
Vytauto laiškelis:
K. Vasiukevičienė
Minčių bangom lyg klasių labirintais
Linguoja primiršti ir ryškūs bruožai - ir balsai ...
Bet ieškau jų visų ties laiko posūkiais ir vingiais
Ir tų kuriems atidaviau pavasarius, ir tų kuriems daviau galbūt mažai ...


Mielas gimtosios žemės Broli !
atsiprašau, kad taip ilgai neprisiruošiau parašyti, gal būt, papildyti Vidmanto rašytos mano biografijos.
Darbuojantis Telšiuose be tiesioginių pareigų dėsčiau piešimą bei keramikoje - kompoziciją ir praktinius darbus. Žodžiu, 12 savaitinių paskaitų. Išleidau vieną diplomantų laidą, "Didžiam malonumui" eilę metų buvau renkamas rajono deputatu.
1969 m. rudenį ministro įsakymu buvau perkeltas į Kauną, kadangi Telšiuose panaikino keramikos spec., kad nesidubliuotų specialybės abiejuose technikumuose. Tai taip atsidūriau Kaune. Paskyrė ir butą.
Prasidėjo lyg naujas gyvenimas, o Kaunas tai buvo pažįstamas  nuo mokslų dailės mokykloje. Eilė dailininkų dirbusių taip pat buvo žinomi ir draugai. Čia Kaune ko tik nedėsčiau: keramikoje kompoziciją bei darbus medžiagoje, keramikos technologiją, stiklo specialybėje kompoziciją, archeologinės keramikos restauravimą. Dar nemažai , bent keliose specialybėse , dėsčiau piešimą.
Kada buvau paskirtas keramikos specialybės vedėju stengiausi ir gerinau specialybės mokymo bazę, modernizavau ir pritaikiau įgytas žinias Čekoslovakijoje.
1990 m. išėjau į užtarnautą poilsį, bet dar keturis metus dėsčiau "keramikos technologiją".
Melioracijai sunaikinus gimtinę, ir toliau traukė kaimas, gamta, bet atsitiko taip, kad melioratorių centre Noriūnų dvaro rūkyklos bokštelyje patys melioratoriai  įrengė dirbtuves. Tai buvo padaryta su kultūros ministerijos, rajono valdžios ir kultūros skyriaus pagalba.
Noriūnų vasaros darbai puošė dvaro kabinetus, taip atsilyginau už prieglobstį, bet taip dauguma ir iškeliavo kartu su besikeičiančiais darbuotojais
Džiugu buvo atgavus Tėvynės nepriklausomybę, bet niekada nepagalvojau, kad laisve pasinaudos ir atbus plėšikiški žmonių instinktai. Per tai labai nukentėjo daug darbų. Gaila.
Ačiū, Albinai, už rūpestį ir gerą, ir labai šiltą atminties širdį. Stipriai apkabinu
Jūsų Vytautas M.
2012 gegužė - birželis

Vytauto drobės iš almanacho Kupiškis 2011/9 Foto V. Jankausko

Vytauto namelis-dirbtuvės Noriūnuose

Vytautas su Auklėtoja Felicija ir jo dovanota jai skulptūrėle

"Pelenė" Karalius - Vytautas, kakalienė - G. Raugaitė, princesė - N. Gendrolytė, princas - Z. Mačionis, karaliaus juokdarys - J. Aukštikalnis

2 lapas

Vytauto laiškelis 1 lapas

KLASĖ "A" PRISIMINIMAI

Apie laikmetį ir klasę prisimena Laima Stankaitytė – Laužikienė. Ačiū jai už išsaugotą istorinę medžiagą.

1945-1952 m. mokiausi Kupiškio vid. mokykloje. Tai buvo sunkus ir labai neramus pokario laikotarpis. Kaime prievarta buvo kuriami kolūkiai, vyko partizaninis karas, trėmimai į Sibirą. Rytais į mokyklą užsimerkę prabėgdavome pro sušaudytų  ir miesto centre suguldytų partizanų lavonus, o vakare iki išnaktų mus laikydavo uždarę klasėje komjaunimo aktyvistai, agituodami stoti į komjaunimą. Kai buvo vežami žmonės į Sibirą, sustingę sėdėdavome pamokose, krūpčiodami nuo kiekvieno durų trinktelėjimo, gal ateina ir manęs paimti. Kai 10-je klasėje atėję kareiviai iš pamokos išsivedė klasės  draugę Danutę, po pamokų visa klasė traukėme į geležinkelio stotį, jos palydėti. Žinoma, kareiviai mūsų prie vagonų neprileido, mes ilgai sėdėjome ant kalvelės ir verkėme.

Tokia buvo politinė padėtis. Visko trūko. Apie televiziją nieko dar negirdėjome. Kas turėjo radijo imtuvus, tai per karą juos konfiskavo. Dažnai dingdavo elektros šviesa, arba iš viso jos nebūdavo, todėl visada nešiojomės žvakes ir reikalui esant užsidegdavome. Trūko vadovėlių, sąsiuvinių, knygų, tik netrūko jaunystės ir entuziazmo. Mus mokė geri mokytojai, savo dalyko žinovai. Visada prisiminsiu matematikos mokytoją A. Dubrindį, fiziką Vaitieką, prancūzų – P. Striupą. Mūsų klasės auklėtoja buvo Felicija Jakutytė. Ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos pamokos mums davė supratimą apie tėvynės ir gamtos grožį, supažindino su mūsų rašytojais ir jų kūryba, o svarbiausia, išmokė mus atskirti tiesą, gėrį, kad žmogus turi būti gražus savo vidumi, o ne pakabintais blizgučiais. Atmintyje įstrigo ne tik jos pamokos, bet ir daug kartu praleistų laisvalaikio valandų. Mūsų Auklėtoja kartu su paralelinės B klasės auklėtoju Vladu Merkevičiumi burdavo mus pagal pomėgius į būrėlius, organizuodavo ekskursijas. Toli nenuvažiuodavome, dažniausiai su dviračiais prie kokio ežero. Su nuo karo laikų likusiu gruzoviku aplankėme pajūrį, Rygą, Zarasų kraštą. Kiekvienais metais abi klasės pastatydavome po veikaliuką. Viso to organizatore ir režisiere buvo Auklėtoja. Taip mes pastatėme ir suvaidinome „Dėdės Tomo trobelę“, „Vorobjovo kalnai“, „Jus šaukia Taimyras“, „Jaunoji gvardija“. Važiuodavome su savo spektakliais net į kitas mokyklas. Labai norėjome būti artistais, šokti, patys darėme dekoracijas, siūdavome drabužius. Auklėtojos namai virsdavo visi to šurmulio centru.

Gimtadienių nešvęsdavome, tik vardo dienas. Su dviračiais važiuodavome į mišką, nupindavome iš ąžuolo ar eglės šakų vainiką ir apvainikuodavome varduvininko duris. Dažnai tėvai pavaišindavo mus skaniu kupiškėnišku alumi, iš kažkur atsirasdavo armonika. Šokdavome polką, valsą,  ir cvingą, nesikraipydavome, kaip dabar. Tai poriniai šokiai. Mes, mergaitės juos greičiau išmokome, todėl 9-je klasėje nusprendėme išmokyti šokti ir berniukus. Pamenu, suradome suradome tokią palėpę, akordeonistą, susirinkome visa klasė ir tampėmės. Nežinau ar mūsų dėka, bet greit išmoko šokti ir mokykloje per vakarėlius ar robaksuose (taip vadinome šokius už mokyklos ribų) nei jie nei mes nesėdėdavome pakampėse.

Ta baisi politinė padėtis, nepriteklius vienijo mus, nesipuikavome aprėdais ir blizgučiais, labiau vertinome draugiškumą, paprastumą.

Per vienas pamokas sėdėdavome ramiai, bijodavome, kad nepakviestų atsakinėti, iš kitų mokytojų pasišaipydavome. Turėjome labai įdomią istorijos mokytoją. Ji ateidavo išsipuošusi, trumpu sijonu, pataikaudavo berniukams. Ji nesėsdavo už stalo, vaikščiodavo po klasę, o kai iškviesdavo atsakinėti apeidavo aplink, nužiūrėdama nuo galvos iki kojų, klausinėdavo. Klasiokė Jūra mokėjo gražiai sueiliuoti, todėl dažnai parašydavo kupletus apie mokytojus, klasiokus ar įdomiausius įvykius. Paskaitę visi juokdavomės. Apie istorikę ji sukūrė tokius kupletus:

Bronė pamokon atėjo, lyg nupūsta švento vėjo

Mėlynąja suknele, pasidažius lūpeles.

O suknelė sudėtinga, bent siūlių tai jai nestinga,

Ir kiek juostų neskaičiau, imkim visgi kas svarbiau.

Kaušakys ¡ - grakščiai ji tarė, saldžią miną tuoj padarė,

Ir pro Joną lengvai ėjo, Jis tada atsakinėjo

Pilia pamoką sau Jonas, bet ko Bronė taip raudona?

Ko ji jaudinas slapta? Gal dėl Jono/ Tai štuka¡

Pusė pamokos be žado, Savo žvilgsniais Joną badė

Bet ir Jonas jau suklupo – nebebuvo gero ūpo.

Visos žinios išdulkėjo, o ta Bronė vis žiūrėjo.

Ir kankino Joną mūsų, kavalierių dar be ūsų.

Kaip lengvai jis atsiduso, nusipurtė lyg nuo blusų.

Ilgai šniokštė suole savo, gal būt, meilės džiovą gavo.

Baigės pamoka jausminga, mūsų Jonui jėgų stinga.

O istorikė grakščioji galvą išdidžiai nešioja.

Jonas sėkmingai baigė vidurinę, įstojo į Šiaulių mokytojų institutą ir pats ilgai mokytojavo.

Algis Laužikas buvo mūsų klasės seniūnas. Darydavo tvarką klasėje, užsiimdavo ūkiniais reikalais. Mokėsi neblogai, labiau sekėsi tikslieji mokslai. Klasiokė Jūra apie Algį štai ką sukūrė:

Pasdairykim apie pečių, tenai Algis sėdi,

Atskaityt nuo galo trečią ne kokia čia bėda.

Didingiausia vyriausybė trečiam suole sėdi

Jo šauniąja asmenybe visi sužavėti.

Pašaukus atsakinėti mandriai nusilenkia,

Vieną koją priekin stato, ranka remia lentą.

Tai puikiausias kavalierius, nieko jam nerūksta.

Galife jam baisiai tinka, o žvilgsnis toks rūstus.

Puikus vyras mūsų Algis, storasta geriausias

Tiktai kartais įsismaginęs Bronę skriaudžia skaudžiai.

Tai plaukelį jai išrauna – pyktį juk mėgina

Jam atleiskim, nes juk niekas be ydų nėr gimęs.

Bet, gi Algi, tu brolyti, jau valdai ir dvasią

Pareiga jo – mus valdyti, nuodėmingos esam.

Geriausias mokinys  klasėje buvo Petras Vičinas. Tai buvo tylus, ramus vaikinas, visi mokslai jam sekėsi.

Petru galime didžiuotis , kaip pavyzdį imti 
 ir darbščiausiu mokinuku  drąsiai pavadinti. 
Kai atėjo - buvo šventas  nekaltu vadintas, 
Bet dabar mūsų mergaičių  yra pagadintas. 
Oi, Petriuk, nelaimingas  tave iš kelio veda. 
 Bet žiūrėk, nepasiduoki,  rodyk savo valią.

Tie tais laikais parašyti kupletai labai gerai atspindi mūsų nuotaikas, charakterius, nuotykius.

Mūsų Jūra su Stasyte pirmam suole sėdi,

Užu kafedros susigūžę mėgsta paplepėti.

Anekdotus Jūra sako, sapnų reikšmes žino,

„Parlon france“ puikiai moka ir kitus mokina.

Tos Živilės sumanumas, visur jinai tinka,

Ji visuose laikraštėliuos pirma dailininkė.

Reginutė turi ydą labai smarkiai rėkti,

Tik vos girdis kai išeina ji atsakinėti.

Paskutiniam suole šypsos mūsų Michalina

Ją kiekvieną naktį sapnai pakankina.

Ką jinai beprisapnuoja tikriausi stebuklai

Jeigu visa tai surašius išeit romaniukai.

Zita tenisą kai pliekia gražu pažiūrėti,

Taip pat mėgsta su pačiūžom ji pačiūžinėti.

Sportininkė kuo puikiausi, į Vilnių važiuoja

Čempiono vardą turi ir slides rokuoja.

O Marytei tai netrūksta dvejetų dienyne,

Dažnai mėgsta paplepėti su savo kaimyne.

O šachmatų čempionas antram suole sėdi

Jai vaidenas vis arkliukai, šaškes kaip sudėti.

Iš kur gauti kamuoliuką, gerai pasižaisti

Ir per pertraukas Danutė bėga žemyn greitai.

O gerutė ta Janytė meili ir maloni,

Tik dėl kažko jos plaukeliai susiraito ploni.

Matematika baisioji jai jau įkyrėjo

Į dienyną dvejetukai greitai subyrėjo.

Ne štuka tas mūsų Ignas, nuotraukas gamina,

Gąsdina mergaites klasėj, šaudyti mėgina.

Pirmam suole garbingiausiai Jonai susodinti,

Bet visai pačiais jauniausiais negalim vadinti.

Per istoriją Joneliai mėgsta paplepėti,

Pašaukus atsakinėti valandą pasėdi,

Apsidairo, pasižiūri, paskui lėtai kelias.

Mes gi juosius pavadinsim tik didžiaisiais seniais.

Taigi, mieli mūs vyrukai, būsimi kareiviai,

Pamankštinkit savo kaulus, kad nebūtų kreivi.

Vieną Joną agronomu visi jau vadina,

Antras Jonas mūs mergaites dažnai pažviegtina.

1952 m. mes visi sėkmingai išlaikėme brandos egzaminus, beveik visi įstojome į aukštąsias mokyklas. Kupiškio  vid. mokykloje mes buvome 13-ji laida, jupkėmės, kad mes velnio tuzino vaikai, nors iš tikrųjų , mes buvome ryžtingi ir šiek tiek pasiutę, pokario metų jaunimas.

Dabar šiek tiek apie save. Moksle aš buvau vidutiniokė. Daugiausia dvejetų gaudavau iš matematikos. Nemėgau spręsti uždavinių. Paprasčiausiai buvo neįdomu. Jeigu iš pirmo karto uždavinio išspręsti neišeidavo, antro varianto neieškodavau, nusirašydavau iš klasės draugių. Įdomūs būdavo suprantami mokslai literatūra, geografija, istorija, net fizikos teorija buvo labai įdomi. Pas mane būdavo taip: iš teorijos gaudavau ketvertą, penketą, o uždavinių neišspręsdavau. 10-je klasėje viename trimestre man išvedė iš algebros dvejetą. Tuo metu mokyklos mokytojų taryba nusprendė, kad į mokyklos pasilinksminimų vakarus bus įleidžiami tik tie mokiniai, kurie neturi trimestre dvejetų. Tai man buvo didžiausias smūgis. Mėgau šokti, pasilinksminti su draugais, o čia sėdėk namuose. Ir ašarą teko nubraukti, bet dvejetą išsitaisiau.

Prisimenu brandos atestato egzaminus. Labiausiai bijojau matematikos. Tikėjausi gal kas nors su špargalka ateis į pagalbą, nes klasėje buvom pasiryžę vienas kitam padėti. Sėdėjom suoluose po vieną. Mane pasodino į patį pirmą suolą vidurinėje eilėje. Priešais mane, gal už poros metrų didžiausias pulkas mokytojų, o mokyklos direktorius L. Jonuška, atrodė, kad vien tik į mane žiūrėjo ir pro ūsus šypsojosi. Dabar jau man „šakės“, pagalvojau. Nežinau kas man padėjo, ar mano susikaupimas, ar kas nors iš aukščiau, bet uždavinius aš išsprendžiau pati, iš pirmo karto kažkas išėjo. Kadangi aš daugiau variantų neieškojau, tai švariai perrašiusi, pati pirmutinė nunešiau, ir padėjau ant mokytojų stalo ir išėjau iš salės. Kai kitą dieną, sutikę mokytoją A. Dubrindį, paklausėme, kaip mes išlaikėm egzaminą, jis pasakė: „Jeigu Stankaitytė gavo penketą, tai apie kitus nekalbu.“

Mėgau literatūrą, nors knygų tuo sunkiu pokario metu buvo mažai. Bet vis tiek iš kažkur gaudavome. Dėl įdomesnės knygos susirašydavome į eilę ir skaitydavome net per pamokas, pasidėję knygą ant kelių po suolu, kad mokytojas nepamatytų. Taip perskaičiau Pilyponio, Jokajaus, Kuperio nuotykių romanus. Daugiausia ašarų išliejau skaitydama Muišek „Raupsuotoji.“

Pirmą knygą man nupirko ir padovanojo mama, ant kurios užrašė: „Tegu knyga būna Tavo geriausiu draugu.“ Tas linkėjimas išsipildė. 1957 m. baigiau Vilniaus universitetą, įsigijau bibliotekininkės specialybę. Metus dirbau Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje, o vėliau 35 metus Šiaulių Viešoje bibliotekoje.

Turėjome sukūrę klasės himną, kurį kai susitinkame visada uždainuojame:

Ech, tai kompanija, kompanija,

Linksmųjų bendraklasių - ši kompanija gera.

Ir sakome iš anksto mes, iš anksto mes:

Kitos tokios kompanijos draugystėje nėra.

Turėjom metų dvylika, tik dvylika,

Bet štai jau aštuoniolika, ir trisdešimt ateis.

Svajojame ir tikimės po metų šimto ir daugiau,
O mes dainuosime, dainuosim dar linksmiau

Iš dešinės Linas S., Vytautas B. ir kt. po 55 metų

Klasiokai po 55 metų Kupiškyje

(10) Klasės draugas ALGIMANTAS LAUŽIKAS

                   ALGIMANTAS LAUŽIKAS

Algimantas Laužikas 1955 m.

Gimė 1933 m. sausio 26 d. Kupiškio raj. Duoniūnų kaime. 1944 m. baigęs Skodinių pradinės mokyklos 4 skyrius išvažiavo mokytis į Kupiškio gimnaziją. 1952 m. sėkmingai išlakęs  brandos atestato egzaminus, įstojo mokytis į Daugpilio karinę aviacijos mokyklą. Nors per stojamuosius egzaminus iš rusų kalbos jis gavo kuolą, (Ir ne jis vienas)kitus egzaminus išlaikė gerai ir buvo priimtas į mokyklą. Taip prasidėjo jo ilgi aviacijos karininko metai. Vėliau jis šio žingsnio labai gailėjosi, bet nieko padaryti nebebuvo galima. Baigiant šią mokyklą, norėjo išeiti iš karinės tarnybos ir įstoti į kokį nors civilinį institutą, net pareiškimą buvo parašęs ir išsiuntęs į Maskvos Visasąjunginį politechnikos institutą, bet gavo atsakymą, kad kariškiai į civilines aukštąsias mokyklas nepriimami.

1955 m. išlaikęs visus egzaminus „otlično“, baigė Daugpilio karinę aviacijos mokyklą, gaudamas techniko-elektrotechniko kvalifikaciją ir jaunesniojo letenanro karinį laipsnį. Tarnavo Minsko, Kalugos ir Šiaulių karinėse apygardose, aptarnavo ir prižiūrėjo lėktuvų įrengimus, navigacijos priemones, autopilotą. 

Lėktuvų techninis aptarnavimas, dieniniai ir naktiniai skraidymai, mokomosios „trevogos“, komandiruotės, dežuravimas kareivinėse ir miestelyje, ir daug kitų darbų.

Jis dažnai juokdavosi iš savo darbo, kad per dieną sulaukia iš vyresnių karininkų šimtą komandų, kartais visai prieštaringų. „Idi vperiod, net, vernis nazad, idi na pravo, idi na levo, a potom: kakovo čiorta krutišsia“

Nežiūrint viso to, buvo pareigingas, turėjo autoritetą`, buvo geras savo srities specialistas. Kai lėktuvai skrisdavo į tolimus mokomuosius reisus, veždavosi ir jį. Taip jis pabuvojo šiaurėje už poliarinio rato, Magadane, Vidurinėje Azijoje, išmaišė sąjungos europinę dalį. Užsitarnavo vyr. leitenanto, kapitono, vėliau majoro laipsnį.

Siekė aukštojo mokslo. 1961 m. įstojo į Visasąjunginį neakivaizdinį politechnikos institutą Maskvoje. Pasimokęs ten dvejus metus ir radęs didelę betvarkę, persivedė tęsti mokslų į Kauno Politechnikos institutą elektros tinklų ir sistemų spec. kursą. 1968 m. baigė ir gavo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. Savo diplominį darbą rašė jau gyvendamas Šiauliuose, tema „Perspektyvinis Šiaulių miesto elektrinio transporto tinklas“.

1979 m. rugpjūčio mėn., atitarnavęs karinėje tarnyboje 27 metus, išėjo į atsargą. Per ilgą tarnybos laiką įgijo pirmos klasės aviacinių įrengimų inžinieriaus kvalifikaciją, už ką gavo daug garbės raštų, padėkų, apdovanotas 10-čia medalių.

Turėdamas 46 metus, išėjęs į civilinį gyvenimą, pradėjo dirbti Šiaulių Eksploatacinio techninio ryšių mazgo elektros ryšių inžinieriumi. Ten dirbo iki pat mirties. Sušlubavo sveikata, atlaikė tris rimtas operacijas, bet liga pakirto ir 1990 m. spalio 14 d. ligoninėje mirė. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse.

1958 m. vedė savo klasiokę Laimą, užaugino sūnų Vilių ir dukrą Nijolę.
Viliaus  duktė Giedrė - stomatologė, dirba Vilniuje, sūnus Algimantas. Duktė Nijolė baigusi VU fizikos fakultetą. Jos duktė Ieva - architektė, o sūnus Vykintas informatikos specialistas.

Niekada nebuvo jokios partijos nariu. Matė partinių funkcionierių bukumą, bet viešai jų nekritikavo. Tylėjo. Nestojimas į partiją, gal būt, ir buvo pats didžiausias protestas. Ne lozungais ir šūkiais būsi naudingas savo tėvynei, o darbais. To reikalavo iš savo pavaldinių ir savo vaikų. Nebuvo karjeristas, nors suprato, kad būdamas partiniu butų palypėjęs daug aukštesniais karjeros laipteliais. Nors buvo geras specialistas, bet kai lėktuvai skrisdavo už Sąjungos ribų, jo niekada neimdavo. Matyt, nepasitikėjo.

Kai gyvenant Šiauliuose prasidėjo Lietuvos atgimimas, ilgai negalėjo suprasti, kad subyrės TSRS ir Lietuva bus nepriklausoma valstybė. Nors 1989 m. į Baltijos kelią važiavo ir stovėjo kartu su visais netoli Panevėžio.

Turėjo dar vieną potraukį, taip vadinamą HOBI – tai sodininkystė. Kai 1965 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose, čia vyko kolektyvinių sodų kūrimas ir sklypų dalinimas, įsigijo 7 arus dobilienos žemės ir pasinėrė į sodininkystę. Važinėdamas po Lietuvą ir Latviją, atsiveždavo įvairių sodinukų, skiepų. Greitai sode pradėjo augti įvairių retų vaiskrūmių, o obelyse kiekviena šaka davė vis kitokius vaisius. 10 metų Algis buvo renkamas sodo pirmininku. Rūpinosi visais sodo reikalais: tiesė elektros kabelius, vandentiekio vamzdžius, kasė prūdą, pastatė elektrinę siurblinę. Aptvėrė sodą tvora, apsodino eglutėmis. Kelis metus buvo išrinktas Lietuvos Sodininkystės tarybos nariu, rūpinosi sodo tvarka, švara, barė apsileidėlius. Matydami jo tokią meilę žemei, augalams, ne kartą jam sakėme: „Tau reikėjo dirbti kolūkio pirmininku, o ne kariškiu“. Dėja ¡ Kartais likimas iš mūsų pasijuokia ir labai skaudžiai.
L.S.-L.

Algis gimnazistas 1952 m.

Algis, Laima, Viliukas, kariniame miestelyje

Algis su žmona Laima sūnumi Viliumi ir dukra Nijole, kariniame miestelyje. Apie 1962 m.

Algis su anuke Ievute , 1990 m.

Algimastas su dukra Nijole, sode apie 1970 m.

Algimantas su komanda už Poliarinio rato

Algimantas paradine uniforma

  

(9) Klasės draugas - ALBERTAS MUKULYS

                                                                                                                                                                                                                                                                     Albertas Jonas Mukulys

Albertas Mukulys

Gimiau 1933 m. balandžio 26d. Kupiškio valsčiuje, Radžiūnų kaime. Tikrovėje (mano tėvų tvirtinimu)  gimiau balandžio 20d. - esu šešiomis dienomis pajaunintas.  Pagal horoskopą mano gimimo diena sutampa su V.I.Lenino.

 Tėvai 1936m. nusipirko 8,6ha žemės Subačiaus valsčiuje, Skudų km. Kaimynai buvo už Lietuvos nepriklausomybe kovoję savanoriai, gavę žemės sklypus Lietuvos vyriausybei vykdant žemės reformą. Šeimoje užaugome septyni vaikai, kurie šiuo metu visi pensininkai.  Artimai bendraujame šeimomis, nesavanaudiškai padedame vieni kitiems. Mano šeimos draugus papildė žmonos Natalijos sesuo B.Vinskienė, jos brolis - buvęs Keliu statybos valdybos viršininkas, dabar Kelių muziejaus direktorius J.Stepankevičius. Žmona Natalija, baigusi KPI įgijo maisto pramones technologijos specialybę, dukra Violeta turi  Vilniaus universiteto ekonomikos specialybę,  sūnus Ramūnas turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą KTU Statybos fakultete.                

Mokslas nuo pirmo skyriaus Antalinos pradžios mokykloje 1940m. (Subačiaus valsčius, Panevėžio apskr.) iki KPI baigimo 1957m.praėjo be pertraukos ir trukdymų. Deportacija į Sibirą, kaip mano klases draugui A.Karosui, negrėsė. Mano klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio. A.Karoso tėvas pareiškė pasipiktinimą, kai po pamokų, iki vėlyvo vakaro mokiniai buvo verčiami rašyti pareiškimus stojimui į komjaunimą. To pakako, kad Karosai būtų išvežti į Sibirą iš šalia Kupiškio esančio Paketurių kaimo. Pasirodo, kad sūnus pareiškimo į komjaunimą neparašė, o jo tėvas į kolūkį buvo priimtas. Tai paaiškėjo jau su ryšuliais laukiant Kupiškio geležinkelio stotyje. To meto Lietuvos TSR negirdėtas atvejis, kad kolūkietis būtų deportuotas. Kada Karosai 
su ryšuliais grįžo į savo sodybą, ten rado stribus kieme gaudančius paskutines vištas. o gyvuliai jau buvo išdalinti. Specialybę pasirinkau atsitiktinai. Norėjau tapti inžinieriumi hidrotechniku, pagal GOERLO planą pertvarkyti gamtą pasukti per TSRS teritoriją tekančias upes iš šiaurės į pietus, drėkinti dykumas, statyti hidroelektrines. Kelininko specialybė tuo metu man atrodė silpnoka. Stojamuosius egzaminus išlaikiau gerai ir už tai buvau "nubaustas"- pervestas į kelininkus. Tačiau kelininko specialybė man buvo Dievo dovana.Jeigu dabar tektų rinktis, pasirinkčiau tik ją. Lietuvoje nerasi tokių vietų, kuriose man neteko būti. Ne tik būti, bet ir tyrinėjimų metu pagyventi, pažinti tų žmonių būdą, charakterį,  jų norus. Kur rasi tokią specialybę,  kuri suteiktų tiek galimybių?

Diplominio darbo tema - "Kupiškio aplinkelis". Iš dėstytojų labiausiai atmintin įstrigo profesorius K. Vasiliauskas, doc.V.Klimavičius, J.Šimkus, J.Urbelis. Specialybės daugiausiai išmokė V.Likevičius, E.Palšaitis, L.Vidugiris. Praktiką atlikau tiesiant Almetjevsko - Bugulmo (Totorijos autonominė respublika) ir Maskvos - Leningrado kelius.

Darbinę veiklą pradėjau 1957m. Kauno KSER - 12 darbų vykdytoju. 1958 - 1963m. dirbau "Lietautokelprojekte" inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi, brigados vadovu, vyriausiuoju specialistu, 1963 -1964m. Kauno gelžbetonio konstrukcijų gamyklos Nr.2. cecho viršininku, Techninės kontrolės skyriaus viršininku.Kad gauti didesnius atlyginimus, buvo padidintas planas, kuris buvo neįvykdytas, dėl to gelžbetonio gamykla Nr.2. buvo likviduota. 1964m., likvidavus gamyklą, grįžau į "Lietautokelprojektą". Dirbau brigados vadovu, projektų vyriausiuoju inžinieriumi ir projekto vadovu.  Buvau tyrinėtojų brigados , turinčios 13 techninių darbuotojų vadovas, atliekant Šiaulių - Palangos kelio trasos parinkimo darbus. Projekto autoriumi buvau tyrinėjant ir projektuojant Kauno - Jurbarko kelią nuo Seredžiaus iki Skirsnemunės. Šiame objekte buvo pritaikytas trasavimas sudėtingomis kreivėmis, įskaitant  klotaides. Tuo metu buvo siekiama išsaugoti esamą landšaftą, atkartojant dešiniojo Nemuno kranto kontūrą  ir maksimaliai sumažinant žemės darbų apimtis. Per daugiau kaip 50 metų kelias nebuvo apsemtas, išskyrus atvejį, kai ant kelio, polaidžio metu, buvo užstumtos ledo lytys. Čia galima paminėti neįtikėtiną atvejį. Prieš Skirsnemunę  Nemuno slėnyje atsirado žydinti obelis, kuri projekte nebuvo užfiksuota. Pietiniame Nemuno šlaite gruntas atitirpo anksčiau ir obelis su visomis  šaknimis skersai kelio nuslinko į Nemuno slėnį.

Iš Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr. 2 perėjęs į "Lietkelprojektą" gavau projektuoti Vilniaus-Kauno kelio ruožą nuo Grigiškių iki Vievio. Čia mano pasiūlymu nutiesti kelią po veikiančiu Vilniaus - Kauno geležinkeliu pasinaudojo Pabaltijo geležinkelio ruožas Rygoje. 

        Vėliau teko projektuoti Telšių KSR-3 gelžbetonio gamyklą su betono paruošimo mazgu ir administracinėmis patalpomis. Čia pritaikiau patyrimą, įgytą Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 2. ir suprojektavau formavimo cechą su šachtinėmis ir tunelinio garinimo kameromis. Į garinimo kameras gelžbetonis, 25 metrų ilgio sijos buvo įvežamos ir išvežamos geležinkeliu. Už tuos darbus, papildomai atliktus nedarbo dienomis "Lietkelprojektas" sumokėjo papildomai ir išskyrė paskyrą automobiliui "Žiguli".

Projektuojant asfalbetonio įmones su Lietuvoje gaminamomis "G1, G2" tipo asfalbetonio maišyklėmis, turėjau imtis net mechaniko - konstruktoriaus, elektriko darbo. Mano sukonstruotos svorinio dozavimo svarstyklės buvo pirmosios Tarybų  Sąjungoje ir buvo įdiegtos Kauno kelių statybos valdyboje Nr.10. Bitumo saugyklose elektrinio (ne garinio) pašildymo technologija, padedant mechaninio skyriaus prie Susisiekimo ministerijos darbuotojams, buvo įdiegta Jašiūnų bitumo saugykloje.

Didžiausias mano projektavimo darbas pagal apimtį buvo Kauno - Klaipėdos kelias. Buvau kelio ruožų nuo Kauno iki Leščiukų sankryžos ir nuo Girkalnio gyvenvietės iki Sujeinių (iš viso apie 60km.ilgio) projekto autorius.  Šiame kelyje teko projektuoti Sargėnų ir Kryžkalnio skirtingų lygių sankryžas.

Projektuojant Sargėnų trijų lygių sankryžą pirmą kartą "Lietkelprojekte" buvo sudarytas matematinis kelių modelis su trąsų algebrinėmis ir diferencialinėmis lygtimis, išskaičiuotos visų trasos pasikeitimų koordinatės. Šiame objekte aš iškėliau paprastą uždavinį: išskaičiuti norimo tikslumo dviejų užkoordinuotų kreivių persikirtimo taško kampą algebriniu ir trigonometriniu metodu. Be aukštosios matematikos disciplinos analizės, geometrijos net Vilniaus fakultetą baigę absolventai  nerado būdo kaip tai padaryti. 

Tikslinant parengtą Kryžkalnio projektą, projekto vadovu buvau paskirtas aš. Patikslintame projekte buvo siūloma sankryžos ribose suprojektuoti dviejų pirmos techninės kategorijos kelių Kaunas - Klaipėda - Kaliningradas - Šiauliai dviejų lygių sankryžą. Tam tikslui šiuo metu yra pastatyti du pailginti viadukai kelyje Kaunas - Klaipėda, kurie tiks pirmos kategorijos keliams ir vienas viadukas krypčiai Kaunas - Kaliningradas. Kriaušės tipo elementas sankryžoje atsirado kaip "vyresniojo brolio" ruso užpatentuotas išradimas. Tuo laiku norėta pateisinti prieš buvusį TSRS valstybinį banką panaudotas lėšas už iškastus durpynus ir įrengtą apie 300m. ilgio nepanaudojamą pagrindą. 

Šių metų liepos mėnesį užsikimšo kelias nuo Klaipėdos iki Palangos. Mano siūlytame Jakų sankryžos variante numatyta įvažiavimui ir išvažiavimui po tris judėjimo juostas, kuriomis galima prijungti esamą kelią prie Klaipėdos miesto. 50 mln.lt skirtumo tarp pigiausio ir Kelių direkcijos suderinto varianto užtektų rekonstruoti esama kelią iki keturių judėjimo juostų ir eismo kamsčių dar ilgą laiką nebūtų.

Siūlomas Vilniaus m. pietinis aplinkelis mažai sumažina eismą Vilniaus mieste. Juo naudosis transportas, kuris vežamas nuo kelio A1 į Minską ir atgal. Kita dalis veršis per kitus kelius į Vilniaus centrą. Geresnis variantas būtų panaudojus esamą dviejų lygių Skaidiškių sankryžą, kuri net 4km. arčiau Vilniaus. Šio varianto specialusis planas per miestą suderintas su Vilniaus miestu. Pagal statybos įstatymą, jei turime suderintą specialujį planą, detalusis planas nerengiamas. 

Pastaruoju metu žiniaskaidoje pasirodė pranešimai, kad ruošiamasi nutiesti europinio standarto geležinkelį (ESG) nuo Lenkijos iki Baltijos valstybių. Susisiekimo ministerijoje paskirtas kuratorius, kuris kuruos tuos darbus. Tai yra ne kas kitas, kaip mano minėtos aferos su geležinkelio bėgiais tęsinys. Niekas ESG nenuties, padarys kaip Mockavoje stendą, užstūmimui ant skirtingo pločio vėžės ir rusiškais bėgiais galės važiuoti iki Švedijos. Vagonų su vėžę išplatinančiais šlicais ant ašies Lietuvoje buvo 1992 metais tik du vienetai, kurie buvo naudojami suskystintų dujų eksportui į Europą. Lokomotyvų, galinčių keisti vėžės plotį, Europoje buvo vienetai ir jie kainavo labia brangiai. Šis klausimas detaliai išnagrinėtas man dirbant projektų vyriausiuoju inžinierium, projektuojant ESG nuo Lenkijos iki Kauno. Susisiekimo ministerija gudriai sugalvojo, pasinaudojant jau padarytais projektavimo darbais mulkinti Lietuvos žmones ir melžti iš biudžeto pinigus.
Dabartinei Lietuvai pavojingiausias hibridas yra komunistas tapęs kapitalistu. Jis kaip magnetas sutraukė visas blogiausias komunistinio ir kapitalistinio pasaulio blogybes. Reikia tikėtis, kad šis hibridas ateities Lietuvai įtakos neturės. Asilo ir kumelės hibridas mulas (asilėnas) daugintis negali. Dievas neleido.
Šios mano autobiografijos išvada - Lietuvos ateitis optimistiška Lietuva taps demokratine valstybe su Apvaizdos padėjimu. 

Violeta Mukulytė

Garbės kelininkas Nr. 53 A.J.M..       2007m. gegužė
Po sunkios ligos, Albertas mirė 2010 metais. Palaidotas Kauno raj. Smiltynų kapinėse.
Nuotraukomis ir Alberto Mukulio biografiniais daviniais maloniai pasidalino Alberto duktė Violeta.

Albertas darbo kabinete

Projektiniai sprendimai tikrinami objekte

Sveikinimas

Albertas pradėjęs su šachmatais draugauti gimnazijoj, jų nepamiršo visą gyvenimą 

Albertas Mukulys ketvirtoje eilėje antras iš kairės. 1950 m.