2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

(27) Klasės draugė - ŽIVILĖ MAČIONIENĖ _ BRAZAUSKAITĖ





Živilė Brazauskaitė
Živilė Antanina Mačionienė (g. 1933 m. lapkričio 21 d. Utenoje) – Lietuvos architektė. Mama Bronislava Didelytė, tėtis Antanas - Brazauskai. Živilė turėjo vyresnę sesutę Audronę. Pradžios ir vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje. Jos gabumai atsiskleidė jau besimokant vidurinėje. Ji buvo pirmoji apiforminant sienlaikraščius, ruošiant dekoracijas scenos veikaliukams. Pasirinkti mokslus ir būsimą profesiją jai sunku nebuvo.
Vyras chemijos mokslų daktaras docentas. Zenonas Mačionis. 
1958 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 19581965m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute, 19651966 m. Techninės estetikos mokslo tyrimų instituto sektoriaus vadovė, 19661973 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto grupės vadovė, 19731989 m. dirbo Paminklų konservavimo institute (nuo 1987 m. Paminklų restauravimo institutas), nuo1994 m. dirba nuosavoje bendrovėje Vilniuje.
Živilė Mačionienė
Parengė.projektų: Klaipėdos senamiesčio, Šuminų, Strazdų, Vaišnoriškių kaimų Aukštaitijos nacionaliniame parke regeneravimo, dvarų ir parkų Rokiškyje,Pandėlyje, Renave, Plungėje, Pikeliškėse, kapinių Plungėje, Nirtaičiuose(Radviliškio rajono savivaldybė), Rasų kapinėse Vilniuje, memorialinių sodybų –M. K. Čiurlionio Druskininkuose, S. Nėries Alvite, J. Basanavičiaus Ožkabaliuose (Vilkaviškio rajono savivaldybė) ir kitų restauravimo. 1973–1989 m. parengė skulptūrų architektūrinių dalių, paminklų ir skulptūrų restauravimo konservavimo projektų. 19581965 m. suprojektavo parkų, skverų, su kitais parengė Alytaus, Kelmės, Kupiškio bendruosius (buv. generalinius) planus.[1]
Vaikai: Dalia Mačionytė (g. 1966 m.) – teatrologė, floristė, Jurga Mačionytė (g. 1968 m.) – teatro režisierė ir pedagogė, Vaidotas Mačionis (g. 1976 m.) – transporto inžinierius. Živilė turi dvi anūkėles: Gerdą 9m., Rusnę 6 m. ir anūką Kristijoną 1 m.



Živilė trečia iš kairės, sveikinant Auklėtoją su 90-mečiu. 2004 m.

Živilė - antroje eilėje trečia iš dešinės. 1977 m.

Živilė klasiokų susitikime Vilniuje, pirmoje eilėje, antra iš kairės. 2009 m.

ŽIVILĖ ANTANINA MAČIONIENĖ - BRAZAUSKAITĖ    2012 M. VALSTYBINĖS JONO BASANAVIČIAUS  PREMIJOS LAUREATĖ  (reportažas žemiau)
 
Sūnus Vaidotas su vaikučiais Kristijonu, Rusne ir Gerda 2012 m. sveikino mamą ir močiūtę.

Basanavičiaus premijos laureatai V. Stepulis,  Ž. Mačionienė su premjeru A. Kubiliumi 2012 m. 

Laureatė jau namuose 2012 m.
Laureatę sveikina klasiokai: Vanda J., Algirdas Š. ir Nijolė Ki. 2012 m. 


2012 m. liepos 6 d., penktadienis

(26) Klasės draugė - STASĖ ZULONIENĖ - VITKEVIČIŪTĖ


Stasė Vitkevičiūtė 1950 m.
Stasė Vitkevičiūtė –Zulonienė gimė 1932 m. kovo 16 d., Butkūnų kaime, Šimonių vls., Kupiškio raj. Pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė Šimonyse. Kupiškio vidurinėje – mokėsi nuo 5 klasės ir ją baigė 1952 m.
1960-62 mokėsi Kapsuko pedagoginėje mokykloje, kur įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.
Dirbo Šimonyse, o nuo 1970 m. Kupiškio vidurinės mokyklos bendrabutyje.
1970 m. Stasė ištekėjo už žinomo kupiškėno Povilo Zulono. Taip ir praėjo 25 metai gražaus bendro gyvenimo metai. Povilas buvo užsiėmęs režisūra, buvo Kupiškio persitvarkymo sąjūdžio valdybos narys. Šeima turėjo 10 arų sklypą prie namo, kurio mažą dalį užėmė daržas, o didžiąją gėlynai. Sklypas buvo pripažintas pavyzdiniu, ir ne kartą pažymėtas diplomais. Ten Stasė ir Povilas praleisdavo didelę  savo laiko dalį, jį tvarkydami ir puošdami.
Stanislava Zuloniene 1970 m.
Name buvo įrengti visi patogumai: vandentiekis, šildymas. Povilui mirus išlaikyti didesnį gyvenamą plotą buvo per brangu, todėl Stasė persikelia į mažesnio ploto butą prie taip vadinamo „mūrelio“.
Dabar Kupiškio miesto Savivaldybė kalbina Stasę Zulonienę, kad name reikėtų įrengti etnografijos muziejų surištą su Povilo Zulono vardu. Dabar prie namo įrengta lenta, kurioje pažymėta,  kad čia gyveno žymus kupiškėnas, režisierius – etnografas Povilas Zulonas. Mūsų klasiokė Stasytė vyro režisuojamuose spektakliuose, klasės susitikimuose  dalyvaudavo retai, matyt, pasireiškė šimonietiškas asmenybės kuklumas.

Piršlys (straipsnio ištrauka)

Tai vienas iš pačių svarbiausių vestuvių veikėjų. P. Zulonas puikiai mokėjo tarmę, tai jam leido ne tik laisvai kalbėti, bet ir lengvai improvizuoti. Įspūdingai skambėjo piršlybų oracija, šmaikščios derybos, kariamo piršlio testamentas ir kt. P. Zulonas turėjo gražų ir stiprų balsą. Visi P. Zulono judesiai labai tikroviškai kupiškėniški, todėl visos scenos, kuriose dalyvauja Piršlys, buvo labai ryškios.



Stasės vyras Povilas Zulonas Kupiškio persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys




2012 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

(25) Klasės draugas - ZENONAS MAČIONIS


Zenonas Mačionis gimė 1933 m. rugsėjo 12 d. Juostininkuose, Anykščių raj. Lietuvos chemikas, mokslo istorikas, fizinių mokslų daktaras, docentas.
Zenonas Mačionis
Tėvai – Alfonsas Mačionis (1896-1968) ir Zofija Bertmonaitė-Mačionienė (1903-1988) iš Andrioniškio – žemdirbiai, pasiturintys ir apsišvietę ūkininkai. Sesuo Vilija Mačionytė-Magalinskienė (g. 1937 m.) – pedagogė, brolis Arvydas Mačionis (g. 1947 m.) – inžinierius, pedagogas.
Mokėsi Juostininkų pradžios mokykloje. Mamos sesuo gyveno Kupiškyje, todėl toliau mokytis buvo pasirinktas Kupiškis. 1952 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą aukso medaliu. Baigdamas vidurinę Zenonas svajojo apie žurnalistikos mokslus, bet ten buvo kiti reikalavimai, kurių peržengti pagal įsitikimus jis nenorėjo. Vėliau polinkis į žurnalistiką vis dėlto  su pasisekimu atsiskleidė. Mokydamasis vidurinėje mėgo sportuoti, buvo rajono tinklinio kvalifikuotu teisėju. Zenonas buvo geras mokinys, ilgametis klasės seniūnas. Šias pareigas jis perdavė geram klasės draugui Petrui Keršuliui.
1952-1957 m. studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, įgijo chemiko išsilavinimą.
1957-1959 m. Z. Mačionis dirbo Šiaulių "Elnio" odos ir avalynės kombinate meistru.
1959-1962 m. jis tęsė studijas Minsko  universiteto Chemijos fakulteto aspirantūroje, kur rengė disertaciją iš polimerų chemijos. 1964 m. Vilniaus universitete jis apsigynė disertaciją "Anijoninės polimerizacijos būdu gautų stireno, alfa-metilstireno ir cikloheksadieno-1,3 polimeranalogų ir jų mišinių klampos, spūdumo ir fluorescencijos tyrimas" – pirmąjį mokslinį darbą Lietuvoje, parengtą polimerų chemijos srityje, buvo chemijos mokslų kandidatas, 1993 m. nostrifikuotas fizinių mokslų, chemijos daktaras.
Nuo 1962 m. iki gyvenimo pabaigos jis dėstė Vilniaus universitete. 1962-1969 m. Z. Mačionis buvo Cheminės technologijos katedros vyresnysis dėstytojas, 1969-1971 m. – tos pačios katedros docentas, 1971-2002 m. – Chemijos fakulteto Polimerų chemijos katedros docentas. Jis parengė studentams apie 10 polimerų chemijos mokymo programų ir jas dėstė. Tarp kitų jo dėstomų dalykų buvo ir plastikų perdirbimo bei chemijos istorijos kursai.
Z. Mačionio mokslinės veiklos sritis – anijoninė polimerizacija, amino akrilatinių kopolimerų ir katijoninių polimerų sintezė, inden-kumaroninių dervų modifikavimas. Vienas ir su bendraautoriais jis paskelbė apie 80 mokslinių darbų apie polimerizacijos procesus, fizines ir chemines polimerų savybes, šioje srityje padarė tris atradimus, kūrė ir įtvirtino polimerų chemijos lietuviškus terminus. 
1991-1992 ir 1997 m. Zenonas dirbo Kokolos technologijos institute Suomijoje. Per atostogas kartu su šeima iš Suomijos aplankė visas Skandinavijos šalis.
1967-1974 m. Z. Mačionis buvo D. Mendelejevo chemikų draugijos Chemijos fakulteto tarybos pirmininkas. Jis buvo žurnalo "Chemija" redakcinės kolegijos narys, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto muziejaus iniciatorius, kūrėjas ir tvarkytojas (nuo 1979 m.), Chemijos fakulteto metraštininkas ir chemikų-senjorų klubo kūrėjas. Jis buvo Vilniaus kupiškėnų ir anykštėnų klubų narys.
Z. Mačionis parašė ir išleido 11 mokomųjų leidinių, kelis monografijas, taip pat kraštotyros ir bibliografinių leidinių.
Z. Mačionio leidiniai:
1976 m. – "Stambiamolekulinių medžiagų tyrimas : laboratoriniai darbai" (mokomasis leidinys, su Leopoldu Radžiūnu).
1984 m. – "Chemijos ištakos Lietuvoje" (su J. Kudaba), "Chemija Vilniaus V. Kapsuko universitete" (mokymo priemonė).
1991 m. – "Iš chemijos mokslo istorijos Lietuvoje" (istorinė apžvalga).
1992 m. – "Profesorius Vincas Čepinskis" (monografija, su Jonu Čepinskiu).
1998 m. – "Gerardas Bajoras : bibliografinė rodyklė", "Mikrokiekių chemija : aparatūra, technika, laboratoriniai darbai" (mokomasis leidinys).
2000 m. – "Profesorius Kazys Daukšas" (monografija), "Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas : 1784-1944-1999" (istorinė apžvalga).
2001 m. – "Juostininkai : kaimas ir žmonės" (kraštotyros rinkinys).
Kartu su kitais mokslininkais jis parengė ir išleido mokomąją priemonę "Stambiamolekulinių junginių sintezė" (1978-1983 m.).
Jis taip pat redagavo "Chemijos terminų aiškinamąjį žodyną" (1997 m.). Iki gyvenimo pabaigos Z. Mačionis rengė antrąjį jo leidimą (2003 m.) bei rinko medžiagą  monografijai "Lietuvos chemijos ir biochemijos istorija".
Z. Mačionis buvo Juostininkų kraštiečių susitikimų organizatorius, taip pat surengė Vilniaus Mačionių susitikimą, sudarė Mačionių giminės genealoginį medį. 
Laisvalaikiu domėjosi žurnalistika, rašė aštrokus publicistinius straipsnius, pradžioje savo pavarde, vėliau slapyvardžiu, nes jo straipsniai dažnai nepatikdavo valdininkams. 
Buvo numatęs ir jau pradėjęs rinkti medžiagą apie Kupiškio vidurinės mokyklos 13 laidos klasės draugus su auklėtojais Felicija Jakutyte ir Vladu Merkevičiumi, bet ankstyva mirtis to padaryti neleido. Jo sumanymus, kuklesniu lygiu, panaudojant internetą, tenka tęsti mums.
Žmona Živilė Antanina Brazauskaitė-Mačionienė (g. 1933 m.) iš Kupiškio – architektė restauratorė. Vaikai: Dalia Mačionytė (g. 1966 m.) – teatrologė, floristė, Jurga Mačionytė (g. 1968 m.) – teatro režisierė ir pedagogė, Vaidotas Mačionis (g. 1976 m.) – transporto inžinierius. Zenonas turi dvi anūkėles: Gerdą 9m., Rusnę 6 m. ir Kristijoną 1 m.
Mirė 2002 m. birželio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Klasės susitikimas. Zenonas trečias iš dešinės

Klasės susitikimas po 25 m. Zenonas antroje eilėje nuo viršaus, antras iš dešinės. 1977 m.
Zofija (Bertmonaitė) ir Alfonsas Mačioniai su Vilija ir Zenonu 1938 m. Jaunėlio Arvydo dar nebuvo.


Tinklininkų komanda: Petras, Juozas, Zenonas, Petras, Vytautas, Vytautas N. ant akmens. 1949 m.


Anykščių rajono Juostininkų kaimo pagrindinei gatvei 2011m. suteiktas Zenono Mačionio vardas.
Gatvėje yra 17 namų (numerių), bet nėra Nr.13.
Z.Mačionio gimtojo namo adresas dabar yra Z.Mačionio g.14  



Gimtasis Zenono namas Juostininkuose


2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

(24) Klasės draugė - ZINA ŽIŪKAITĖ-LESINSKIENĖ


Ona-Zinaida Žiūkaitė-Lesinskienė

  Gimiau 1933 08 20 Noriūnų kaime, Medinų pamiškėje. Ūgtelėjusi klausiausi paukštelių čiulbėjimo. Mačiau juos šokinėjančius medžiuose. Mačiau žvėrelius, ieškančius želmenėlių. Vėliau tai paskatino rinktis gamtininkės specialybę.
Zina Lesinskienė - Žiūkaitė
   Baigiau Noriūnų pradinę mokyklą. Čia pat – Lėvuo, jo vingiai ir užliejamos lankos. Į mokyklą eiavome per dvaro teritoriją. Sutikdavome poną Joną Adomonį su šuniu ir ožiu. Berniukai išmokė ožį badyti, atviliodavo į mokyklą, klasę. Siaubas. Mes, mergaitės pabėgdavom per langus.
   Kupiškio vidurinė mokykla. Smulkutė, nedrąsi, nedrįsdavau reikšti savo nuomonės. Žemesnėse klasėse mokiausi geriau, o vyresnėse – tik viduriukas.
   1952 įstojau į Šiaulių Mokytojų Institutą, gamtos geografijos fakultetą. Pataikiau į savo sritį. Teorinė medžiaga buvo įdomi ir labaratoriniai darbai iš bestuburių ir stuburinių zoologijos, botanikos.
   Institutas turėjo sunkvežimį, juo savaitgaliais keliaudavom po visą Lietuvą. Turiu Trakų pilies griūvėsių nuotraukų. Maniškiai netiki, kad tik tiek buvo likę iš pilies.
   Nestojau į komjaunimą, buvau apšaukta „ko čia maivaisi“, todėl gavau paskyrimą ne ten, kur norėjau, o į Pabradės rajoną. Institutą baigiau su pagyrimu 1954 m.
   Rugpjūčio pabaigoje atvažiavau į Pabradę. Švietimo skyriuje kalbėjo tik rusiškai. Vedėjas pasakė, kad biologės reikia Juodenėnų septynmetei, esančiai rajono pakraštyje. Nurodė eiti į Arnionių gatvę ir laukti – važiuos partkomo mašina ir paims. Susirandu tą gatvę. Stovi būrelis žmonių, šneka lenkiškai. Atsistojau atokiau. Praėjo pora valandų ir žmonės nesulaukė pakeleivingos mašinos. Ruošėsi eiti pėsčiomis. Mane užkalbino lietuviškai viena moteris, vadinama „litvanka“. Pasiūlė eiti miško taku, o ne žvyrkeliu. Išėjome dvi. Moterėlės būta šnekios, nebuvo nuobodu ir nepavargau. Nepastebėjau, kad nueita 15 kilometrų. Štai Joniškio bažnytkaimis, mūsų keliai skiriasi. Parodė, kuriuo keliu toliau eiti. Buvo vėlyva popietė. Paėjus porą kilometrų prapliupo lietus su griaustiniu. O pakelėje augo aukšti beržai.
  Pamačiau mažą trobelę. Užeinu. Ten gyvena dvi vietinės sesės. Supranta lietuviškai. Viena moteriškė degina žoleles, kita – vaiko paršioką į priemenę. Praėjo lietus. Padėkojau ir išėjau. Saulutei prie laidos priėjau tipinės mokyklos pastatą. Dar nueiti 6 kilometrai. Mokykloje gyveno direktorius su šeima. Pernakvojau. Ryte direktorius nuvedė pas šeimininką apsigyventi.
  Vyko mokytojų rudens konferencija – 3 dienas. Dvi diena paskaitos apie politiką rusų kalba. Trečią dieną – iš metodikos, pedagogikos. Keletas kalbėjo lietuviškai. Turėjau laiko išsiverkti ir išsimiegoti.
   Juodenėnų septynmetėje gavau pilną pamokų krūvį ir vadovaujamą klasę. Mokinių klasėje nedaug. Vadovėliai parašyti lengva kalba, aiškiai, suprantamai. Mokiniai išmokdavo pamokoje. Jei liepdavau į sasiuvinį persipiešti piešinį iš vadovėlio – nervų sistemos dalis, sužymėti pavadinimus, man atrodydavo, kad darau blogai, tinginiauju.
  Gamta aplinkui buvo nuostabi. Kalneliai, tarp jų – ežerai, ežerėliai. Miške – pušys su indeliais sakams rinkti. Daug įvairių gyvių, uogų.
  1956 lapkričio mėnesį perkėlė į Joniškio septynmetę, kurioje buvo ir aštunta klasė, 1960 išleido pirmąją abiturientų laidą. Stengiausi mokinius sudominti dėstomais dalykais. Siekiau žinių, neakivaizdiniu baigiau Pedagoginį Institutą. Mokiniai domėjosi geografija. Buvau reikli, bet teisinga. Neturėjau pravardžių.
  Buvo mokyklos daržas. Sėjome, sodinome įvairius augalus, atlikome bandymus. Sėklų atsiūsdavo iš Dotnuvos. Auginom net kukurūzus, pribręstančius Lietuvoje, sojas, sorgus ir kt.
  Vadovavau gausiam gamtininkų būreliui. Čia buvo gana plati veikla. Buvo paskelbtas Lietuvos gamtos turtinimo ir saugojimo konkursas.  Suorganizavom pavasario, žiemos, derliaus šventes, vedėm fenologinius stebėjimus. Statėm kurapkoms palapines, jas maitinom žiemą, vežėm pašarų žvėreliams, gelbėjom žuvis nuo dusimo, kirsdami eketes ir t.t. viską aprašėm ir iliustravome nuotraukomis. Medžiagą reikėjo pristatyti į Jaunųjų gamtininkų stotį. Mokykla buvo apdovanota garbės ir padėkos raštais.
  Organizavau mokinius rinkti ir priduoti vaistažoles, vedžiau apskaitą. Vėliau mokyklos kieme sodinom valerijonus, vaistines ramunėles, medetkas. Dalyvavome respublikiniame vaistažolių rinkimo konkurse nuo 1973 iki 1983 m. buvome užėmę antrą ir trečią vietas Respublikoje, vidurinių mokyklų tarpe. Asmeniškai apdovanodavo mokinius.
  Dalyvavome rajono pavasario sausų puokščių parodose. 1971 metais Švietimo ministerija apdovanojo garbės raštu mokyklą, užėmėme šeštą vietą.
  Organizavau ekskursijas auklėtiniams prie Baltijos jūros. Kartą su kita mokytoja važiavome bortine mašina ir vežėm 31 mano auklėtinių ir savo vaikus. Laimingai. Važiavome į Anykščius, Trakus, prie Stelmužės ąžuolo. Išleidau aštuonias abiturientų auklėtinių laidas.
  Dešimt metų buvau rinkimų sekretore. Du kartus dalyvavau gyventojų surašyme.
  Su kolūkio kelialapiais teko pabuvoti Volgograde, Leningrade (Sankt Peterburge), Tbilisyje.
  Ištekėjau 1958 m. Su Andrium užauginom du sūnus. Abu piršliais buvom keturioms mokytojų poroms ir keturioms mokinių poroms, seseriai ir krikštadukrai.
  Užklupo reumatoidinis artritas, osteoporozė. Turiu slaugę.

  Mano vyras Andrius Lesinskas gimė 1937. Neakivaizdiniu baigė Kūno kultūros institutą. Buvo fizinio lavinimo ir istorijos mokytojas. Nuo 1969 vienuolika metų direktoriavo Joniškio vidurinėje mokykloje. Tada atsisakė fizinio pamokų. Mokykloje mokėsi 250-300 mokinių. Niekada nebuvo paralelinių klasių. Buvo jaunas, darbštus mokytojų kolektyvas. Andrius dirbo su mokiniais būreliuose, jie stengėsi užimti kuo aukštesnes vietas rajone, net respublikoje: sporte, turizme, tautinių šokių, jaunųjų gamtininkų būreliuose.
  Andrius rūpinosi ir sutvarkė dokumentus naujos mokyklos statybai. Statyba rūpinosi kitas direktorius.
  Šeimoje buvo ramus, jautrus, tik lėtas. Reikėdavo priminti „jau laikas - einam“. Visus ūkiškus darbus mokėjo.
  Mūsų nedomino pajūris ar Arino ežero pakrantė – atostogavome Noriūnuose, talkindami mano tėvams. Aš buvau ligota. Bulves pasodindavom ir nukasdavom „Byčių“ kolūkio laukuose. Nukasdavome pašarinių ir cukrinių runkelių normas. Prišienaudavom pašaro.
  Andrius jaunystėje mėgo sportuoti, dalyvaudavo šuolių į aukštį ir tolį varžybose, užimdavo aukštas vietas respublikinėse varžybose. Vėliau paliko sportą. Daug rūkė. Marti Sigutė ilgai prašė tausoti sveikatą. Nesiliovė. Sušlubavo širdis, buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Neturėjo sveikatos, bet nemetė rūkyti. Naudojo vaistus.
  2006 m. liepos 14 dieną, penktadienio popietę prigulė ir greit greit atėjo nitroglicerino tabletės, paskui kitos. Iškviečiau gydytoją. Greit atvyko, tačiau nebepadėjo. Ištiko infarktas.


  Sūnus Rimgaudas gimė 1962 m. Baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, dantų techniko specialybę. Dirba Švenčionyse. Jo žmona Danguolė – matematikos mokytoja. Nedirba. Jų vaikai Paulius 27m. Vedęs. Mokėsi Utenos kolegijoje, įgijo dantų techniko specialybę. Dirba pagal specialybę Vilniuje. Duktė Viktorija. 25 m. ištekėjusi. Baigė Utenos kolegijoje dantų technikės specialybę. Šiuo metu augina sūnų Augustą 1 metai, 8 mėnesiai. Gyvena Jonavoje.

  Antras mano sūnus Eugenijus gimė 1968 m. Mėgo grožinę literatūrą. Vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu, studijavo Vilniaus universitete medicinos fakultete, įgijo ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojo specialybę, apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu Eugenijus yra profesorius,  vadovauja VUL Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės centrui ir Vilniaus universiteto Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikai. Jis nuolat keliauja po visą pasaulį ir moksliniuose renginiuose atstovauja Lietuvai. Įvaldęs sudėtingas klausos atstatymo operacijas.
  Žmona Sigita Rauckytė-Lesinskienė gimus 1968 m. Vidurinę mokyklą baigė sidabro medaliu. Vilniaus universitete įgijo pediatrės specialybę. Docentė. Dabar dirba vaikų ir paauglių raidos centre ir yra savo specialybės pasaulinės organizacijos valdybos narė.
  Jų vaikai:
   Sūnus Gediminas 20 metų. Studijuoja verslo vadybą ISM privačiame universitete Vilniuje, pirmame kurse. Domisi sportu.
   Dukra Augė 18 metų. Mokosi 11 klasėje, Šiuolaikinės mokyklos centre, privati mokykla. Dainuoja, kuria muziką, žaidžia tinklinį, šoka rytietiškus šokius, jodinėja. Domisi teatru.
   Sūnus Katytis 13 metų. Mokosi Šiuolaikinės mokyklos centre, 8 klasėje. Groja saksofonu, dainuoja, lanko Muay Thai kovų treniruotes, yra iškalbus.




Zina svočia, Andrius piršlys savo mokinių vestuvėse
Vaidiname ...Regina, Elona ir Zina

Lietuvaitės: Zina ir dešinėje - Zina Žiūkaitė, Irena Latvytė ir Stasė Jonušytė
Studijų laikai, geografai Vilniaus apulinkėse

Andrius su sūnumis: Eugenijumi ir Rimgaudu

Studijų laikai, gegrafai prie Ventos

Zina su auklėtiniais ir kolegomis mokytojais Joniškyje

Mokyklos salėje su sūnumi

Zina ir Andrius Lesinskai su anūkais

Studijų laikai Šiauliuose. Preparuojam žuvytę



(23) Klasės draugas - PETRAS VIČINAS



Petras Vičinas gimė 1931.11.22 d. Jutkonių kaime Kupiškio raj. Pradžios ir septynmetę mokyklą baigė Virbališkyje. Petro mama Kastantina Baniulytė, tėtis Kazimieras - Vičinai. Brolis Julius pradinių mokyklų mokytojas. 
1948 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Buvo puikus mokinys. Visus mokomus dalykus jis mokėjo labai gerai. Buvo labai rimtas berniukas. Namų darbų nusirašyti neduodavo, bet kantriai paaiškindavo bendraklasiams kaip juos atlikti. Aktyviai dalyvaudavo, kai klasė statydavo kokius tai veikaliukus. Jam buvo skiriamos rimtos rolės, tai mokytojo, tai karaliaus. 
1950 m.klasės kupletai:

Petru galime didžiuotis , kaip pavyzdį imti 
 ir darbščiausiu mokinuku  drąsiai pavadinti. 
Kai atėjo - buvo šventas  nekaltu vadintas, 
Bet dabar mūsų mergaičių  yra pagadintas. 
Oi, Petriuk, nelaimingas  tave iš kelio veda. 
 Bet žiūrėk, nepasiduoki,  rodyk savo valią.
Į Kauno Politechnikos institutą įstojo 1953 m., nes metus gydėsi koją, dėl kurios vėliau negalėjo šokti, tuo nuliūdindamas žmoną Moniką, kuri šokius labai mėgo.
Besimokydamas Instituto Mechanikos fakultete,  užsiėmė moksliniais darbais, ką liūdija Garbės raštas pasirašytas paties rektoriaus akad. K. Baršausko.
1958 m. Baigęs KPI, Inžinierius mechanikas, pagal paskyrimą atvyksta į Vilnių ir dirba Šlifavimo staklių gamykloje. Įgijęs gamybinės patirties Petras pereina dirbti į Vilniaus Politechnikumą ir dirba čia iki užtarnauto poilsio ir dar gerokai po jo.
1967 m. Petras veda Moniką Jankauskaitę, VU baigusią etnografę, kilusią iš Ryliškių, Alytaus raj. Po metų šeima susilaukia sūnaus Sauliaus, kurį galite matyti fotonuotraukose.
Petras su paskaitomis važinėjo į Vokietiją ir Sovietų Sąjungos respublikas. Iš jo užrašų matome, koks pedantiškas skaitytojas buvo Petras. Fotonuotraukose matote ištrauką iš kelių jo sąsiuvinių apie skaitytas knygas, su autoriais, vertėjais, datomis, puslapiais.
Kai Monika nutarė, kad reikia sodo, Petras tam neprieštaravo, tik prašė, kad jo už darbininką nelaikyti, o kai padėjo šeima sodininkauti, tai Petro nebuvo galima nuo sodo atitraukti. Prieš sodininkaudamas Petras visuomet rimtai pasikaustydavo teoriškai: žurnalai ar knygos, mėgo eksperimentuoti. 
 Statybos darbais Petras sode neužsiimdavo, todėl namukas buvo tik lentinis, brolio Juliaus dovana. Į politiką Petras nelindo, bet gerbė prezidentą A. Brazauską.
1982 m. Vičinų šeimą aplanko nelaimė. Sunkiai susirgęs gegužės 22 d. miršta sūnus Sauliukas. Jis palaidotas Vilniaus Rokantiškių kainėse, į kurias šalia savo sūnaus, po sunkios ligos, 1999 m. liepos 19 d. atgula ir Petras Vičinas. Likusi viena Monika, mielai pasidalino prisiminimais ir fotonuotraukomis apie Petrą, šeimą ir draugus.
Petras Vičinas - Vilniaus Politechnikumo dėstytojas


 Iš kairės: Monika, Sauliukas, Petras - Vičinai ir  Zenonas, Valdukas, Jurga, Dalia  - Mačioniai.

Pirmoji komunija. Saulius antras iš kairės. 1978 m.

Sauliukas Vičinas su pirmąja mokytoja E. Skripetiene. 1978 m.

Sauliukas 1975 m.

Sauliuko ir Petro bareljefai Monikos kambaryje
Petro skaitytų knygų sąrašo kairė dalis

ir dešinė dalis

Padėka dėstytojui. 1997 m.

Diplomas Petrui Politechnikumo dėstytojui. 1982 m.

Garbės raštas dėstytojui P. Vičinui. 1988 m.

KPI trečio kurso studentui - už mokslinį darbą. 1955 m.