(35) Klasės draugas - ALGIRDAS ŠUKYS

Gimiau 1927m. sausio 12d. Kuosėnuose, to kaimo pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės-Šukienės, šeimoje1931-aisiais metais mano tėvas buvo paskirtas į Pušaloto valsčiaus Jakūbonių pradžios mokyklą. Baigęs tą mokyklą, aš 1938 – 1939-aisiais mokslo metais mokiausi namuose, eksternu išlaikiau egzaminus ir 1939-ųjų metų rudenį įstojau į Panevėžio berniukų gimnaziją.

1941m. birželio 14d. aš, mano sesuo Danutė ir mano motina buvome suimti ir ištremti į Altajaus kraštą: pradžioje į Barnaulo miestą, o vėliau – į Ustj-Pristanės rajono taigą – į 67-ąjį miško kvartalą. 1943m. mūsų motina buvo areštuota ir etapu varoma į lagerį. Tačiau jai pavyko pabėgti į Ustj-Kalmankos rajoną ir pasislėpti pas tremtinius lenkus. 1945m. motina slapta išsivedė ir mus.

1946m., kai lenkams buvo pasiūlyta vykti iš Altajaus į Gdanską, mes grįžome į Lietuvą. Tų pačių metų rudenį aš įstojau į Kupiškio gimnazijos trečiąją klasę.  Kupiškio gimnazijos vadovai leido eksternu laikyti papildomus egzaminus ir „šokinėti“ iš klasės į klasę. 1949m. pavasarį jau mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje. Tačiau tų metų balandžio 14-ąją mūsų šeima buvo areštuota ir apkaltinta pabėgimu iš tremties.

Būdamas Panevėžio kalėjime, paskelbiau bado streiką ir, patekęs į karcerį, pasiekiau, kad mums būtų atšauktas kaltinimas pabėgimu ir panaikinta mums grėsusi 3m. lagerio bausmė. Mūsų šeima per kalėjimus buvo grąžinta į Altajaus krašto Ustj-Kalmankos rajono Čaryšo tarybinį ūkį, kur aš, dirbdamas transporte, Ustj-Kalmankos vidurinėje mokykloje išlaikiau vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir gavau brandos atestatą. Man nebuvo leista išvažiuoti į Tomsko sritį ir įstoti į Tomsko universitetą, į kurį aš buvau priimtas. Buvo pasiūlyta stoti į Barnaulo pedagogino instituto fizikos ir matematikos fakultetą. Kai jį baigiau,  pasiūlė stoti į aspirantūrą Maskvos universitete, bet su sąlyga, kad bendradarbiausiu su KGB. Man atsisakius, buvau paskirtas į Ustj-Kalmankos vidurinę mokyklą, kurioje dirbau iki 1958m.

Tais metais buvau iš tos mokyklos pašalintas, tačiau Altajaus krašto švietimo skyrius įdarbino  Mokytojų tobulinimo institute, iš kurio 1960 metais  pakvietė į Altajaus politechnikos institutą, kuriame man buvo pavesta organizuoti skaičiavimo centrą, naujos specialybės katedrą ir mokslinių tyrimų laboratoriją. Prieš priimdamas šį pasiūlymą,  nuvykau į Lietuvą, tačiau mūsų šeimai nebuvo leista gyventi Sovietų Sąjungos europinėje dalyje, nes mano tėvas Aleksandras Šukys 1945-aisiais metais  pasitraukė į Vakarus ir dirbo lietuviškoje Vasario 16-sios gimnazijoje Hiutenfelde. Teko priimti Altajaus politechnikos instituto pasiūlymą.

                     Tame institute dirbau iki 1983 metų. Už pedagoginę ir mokslinę veiklą man buvo suteiktas Taikomosios matematikos katedros docento vardas. 1983m. balandžio 14-ąją mūsų skaičiavimo centre  atlikta krata. Buvau apkaltintas antitarybine veikla ir atleistas iš visų pareigų. Mano buvę studentai iškvietė korespondentus ir aukštesnės valdžios atstovus iš Maskvos, ir visi kaltinimai buvo atšaukti. Gavau paskyrimą į Vilniaus universitetą, kur tebedirbu iki šiol.

Dalyvavau Sąjūdžio veikloje ir buvau sužeistas prie Televizijos bokšto 1991m. sausio 13-ąją. Esu apdovanotas Sausio 13-osios ir Zigmo Žemaičio medaliais bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Turiu tris sūnus: Vytautą - energetiką, Gediminą - radioelektroniką ir Mindaugą - bioinformatiką.

Šukių šeima: Algirdas, mama, tėtis, sesutė. Apie 1940 m.

(34) Klasės draugas - VILIUS PABERALIS

Vilius Paberalis gimė 1932 m. Pašepetyje (Pašepečio vienkiemis),Kupiškio raj. Mama Teofilė Styraitė, tėtis Antanas – Paberaliai. Vilius turėjo tris brolius: Antaną ir Vytautą - statybininkus, Kazimierą- pedagogą, Alfonsą – inžinierių, ir seserį Aldoną – pedagogę.

Vilius mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 m. Jam vienodai gerai sekėsi visi dėstomi dalykai. Vilius buvo gana ištvermingas vaikinas, nes kiekvieną dieną turėdavo sukarti po 5-6 km į mokyklą ir atgal. Fizinės kultūros pamokose bėgant ilgesnes distancijas, o žiemą su slidėmis jo įveikti nieks negalėdavo. Vilius gerai žaidė šachmatais, todėl pirmaudavo ne tik klasėje, bet ir mokykloje.

Baigę vidurinę 4 klasiokai: Petras, Vilius, Albinas ir Linas patraukėme į Kauno Politechnikos instituto Statybos fakultetą. Vidurinėje mokykloje buvome gerai paruošti, todėl problemų su mokslais neturėjome. Buvo prie mūsų prikibę, kad mes nesame geri visuomenininkai, nesame komjaunuoliai - teko daryti išvadas, tapome proforgais, motociklistais ir kt.

Apgynęs inžinieriaus statybininko diplomą Vilius pagal paskyrimą išvažiuoja į Klaipėdą. Ten tris metus dirba Statybos ministerijos organizacijose.

1961 m. Vilius persikelia į Vilnių ir dirba tos pačios ministerijos statybos valdybose.

Vėliau perėjęs dirbti į Statybinių medžiagų pramonės ministeriją, ir su laiku užėmė gana aukštas pareigas.

Vilius kelis metus dirbo pramonės objektų projektavimo institute.

Vilius buvo vedęs, bet palikuonių nesusilaukė. Paskutiniais gyvenimo metais Vilius nesveikavo, bandė kabintis gyvenimo, bet nepavyko.

1997 m. Vilius mirė, palaidotas Kupiškio kapinėse, šeimos kape.

Vilius Paberalis trečioje eilėje, antras iš dešinės. 1950 m.

Vilius Paberalis.Kupiškio kapinės 2000 m.

(33) Klasės draugė - ONA VYŠNIAUSKAITĖ

Vyšniauskaitė - Pralagauskienė Ona-Prakseda )* (koreguota 2022-12-21 pagal cemety.lt kapo paminklą.)gimė 1933 m. Pelyšių kaime, Šimonių vls., Kupiškio raj.  Mama Albina Dagytė, tėtis Povilas – Vyšniauskai. Brolių ir seserų Onutė neturėjo.

Onutė Vyšniauskaitė 1958 m.

Pradžios mokslus ir progimnaziją baigė Šimonyse. 1948 m. kartu su kitais šimoniečiais atvyko į Kupiškį tęsti viduriniojo mokslo. 1952 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą. Mokydamasi Kupiškio vidurinėje, Onutė buvo rami, kukli, moksleivė, nieku ypatingu nepasižyminti, jai geriau sekėsi humanitarinės pakraipos pamokose.  

Toliau mokslus tęsė Vilniaus universitete, studijuodama lietuvių kalbą. Nutarusi šiek tiek pakeisti studijų profilį perėjo į Vilniaus Pedagoginį institutą tęsti lietuvių kalbos mokslų. Po 3 mokslo metų, panaikinus pasirinktą specializaciją, Onutė tame pačiame institute studijuoja lietuvių kalbą ir jį baigusi įgyja lietuvių kalbos specialistės profesiją.

Tris metus po studijų baigimo Onutė mokytojauja Dotnuvos vidurinėje mokykloje.

1960 m. persikėlusi gyventi į Kauną, vienus metus mokytojauja. Po to palieka pedagoginį darbą ir pereina dirbti į Komunalinio ūkio projektavimo institutą, kuriame išdirbo virš 25 m.

Susirgus tėčiui, o po to ir mamai, Onutė tėvelius parsiveža į Kauną, arčiau gydytojų ir ligoninių, nes lankyti ir  skubiai pagelbėti gyvenantiems Pelyšių kaime prie Šimonių buvo beveik neįmanoma.

Onutė labai norėjo pasilikti gimtąją tėviškę, bet gyvenimas reikalus sutvarkė kitaip. Prižiūrėti tėviškę ir tėvelius gyvenančius Kaune vienu metu nepavyko. Teko tėviškės atsisakyti. Dabar ten gyvena tvarkingi ir darbštūs žmonės, tad apsilankius širdis ne taip skauda, kai matai, nors ir nebe savą, bet tvarkingą, prižiūrėtą sodybą.

Su klasės draugais Onutė pasimatė 1994 m., laidojant klasės auklėtoją Vladą Merkevičių, o į klasės susitikimus Kupiškyje dėl šimonietiško kuklumo ir uždarumo ji neatvykdavo.

Besikalbant su Onute, ji vis primindavo, kad gal jos biografija nebus niekam įdomi, gal, klasės dienoraštis gyvuos ir be jos. Kokia kukli ir rami ji buvo gimnazijos laikais, tokia pasiliko ir dabar, gyvendama Kaune.

Ona Vyšniauskaitė trečioje eilėje antra iš kairės. 1950 m. IX b klasė su auklėtoju VL. Merkevičiumi

                       nuotrauka iš CEMETY.lt  2022 12 21

(32) Klasės draugas - IGNAS KRIŪKA

Ignas Kriūka gimė 1933 m. Aukštupėnų kaime Kupiškio raj. Igno mama Elzbieta Bagdonaitė iš Aukštupėnų, tėtis Juozas Kriūka iš Pyragių. Igno sesuo Aldona Burokienė-Kriūkaitė maisto pramonės technologė, brolis Vytautas – aukštos klasės suvirintojas.

Ignas Kriūka 1955 m.

Ignas mokslus pradėjo Kupiškio pradžios mokykloje, 1944 m. įstojo į Kupiškio gimnaziją. Buvo geras mokinys, darbštus fotografas. Jo dėka klasiokai turi daugybę jo fiksuotų ir darytų nuotraukų. Besimokydamas vyresnėse klasėse Ignas dirbo hidrometeorologinėje tarnyboje. Prie namų buvo įrengtas stebėjimų postas, kuriama buvo matuojama kritulių kiekis, vėjo kryptis ir gūsių stiprumas, debesų formos: kamuoliniai, vėduokliniai, plunksniniai. Visa tai kas 4 val., keturis kartus per dieną, šifruota telegrama būdavo perduodama į Vilnių. Žiemą, kas 10 dienų Kupiškio aerodromo teritorijoje tekdavo matuoti sniego dangos storį ir svorį, bandinius imant bent 50-tyje vietų ir  išvedant dangos storio vidurkį. Pavasario polaidžių metu tekdavo matuoti Lėvens vandens lygį ir debitą, paleidžiant pasroviui plaustelį su malūnėliu ir atlikti paskaičiavimus pagal duotą formulę. Audros ir kitų anomalijų atvejais tekdavo skubėti į paštą su pranešimais ir šifruotomis telegramomis pranešinėti į Vilnių. 1953 m. Ignui išvykus studijuoti į Kauno Politechnikos institutą, hidrometeorologijos posto darbus perėmė sesuo Aldona.

Ignas mėgo surinkinėti radijo aparatus. Tai jis pradėjo visai jaunas, vokiečių laikais, suradęs kokį tai nebeveikiantį Filips radijo aparatą iš jo sumeistravo veikiantį, nediduką aparatėlį. Na, o vyresnėse klasėse, kai įgijo fizikos žinių, šis jo pomėgis leido pasiekti žymiai geresnių rezultatų.

Ignas turėjo neblogą foto aparatą. Turėjo įsirengęs foto laboratoriją. Visa gimnazijos 13 laidos istorija , jo dėka, užfiksuota fotografijose.

1958 m. Ignas baigia KPI Santechnikos fakultetą ir atvyksta dirbti į Panevėžį. Pradžioje dirba darbų vykdytoju Santechnikos darbų valdyboje Nr. 9. Vadovauja  santechnikos darbams Ignalinos atominėje elektrinėje. Vėliau tampa tos pat valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. Jo vadovaujami valdybos darbuotojai dirba Kėdainių chemijos kombinate ir rajone, Kupiškio , Rokiškio, Biržų, Anykščių rajonuose, Panevėžio mieste ir kituose šiaurės rytų Lietuvos statybos objektuose.

1963 m. Ignas veda. Žmona Julija – ukmergiškė, Vilniaus universiteto auklėtinė, bankininkystės specialistė.

1975 m. Ignas pereina dirbti  vyriausio inžinieriaus pareigoms į Panevėžio Dujofikacijos valdybą, kurioje išdirbo 8 metus.

Igno vaikai: Laima Kriūkaitė – Mickevičienė, gydytoja, gyvena Vilniuje, sūnūs Rimtautas – Panevėžyje,  o Arnoldas - Kaune.

Anūkai: dukters Laimos vaikai – Viktorija ir Ignas.

Po sunkios ligos, 1984 m. Ignas Kriūka mirė. Palaidotas Panevėžio miesto Ramygalos g. kapinėse. 

Kriūkos su Aldute 4 m. ir Ignu 7 m.1940 m.

Nijolė, Eugenija, Genutė su Vytautu, Ignu, Vytautu 1951 m.

Ignas, Juozas, Jonas, Balys, Linas, Vytautas, Kazys, Zenonas

Gimnazistai Ignas ir Juozas 1952 m.

Klasiokai jau studentai 1953 m.

Julės ir Igno kapavietė, Panevėžio Ramygalos g. kapinėse. 2010 m.

Ignas pirmas iš kairės 1965 m.

(31) Klasės draugė - BRONISLAVA KONSTANTINAVIČIENĖ_SANVAITYTĖ

Bronislava 1952 m.

Bronislava Sanvaitytė – Konstantinavičienė gimė 1931 m. Dvaramiškio kaime Kupiškio raj. Bronislavos mama Emilija Janušauskaitė, tėtis Alfonsas – Sanvaičiai. Mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje, vėliau vidurinėje – kurią baigė 1952 m. Turėjo dvi jaunesnes seseris Danutę ir Rūtą.

1952 m. įstojo į Vilniaus universiteto gamtos fakultetą, kurį baigė 1957 m. Dirbo Lietkoopsąjungos centrinėje būstinėje, paruošų valdybos skyriuje.

Vyras Vaclovas Konstantinavičius baigė VU ekonomikos fakultetą. Dirbo buhalteriu kooperacijos technikume, Lietkoopsąjungoje, dėstė Universitete. Turėjo mokslinį daktaro laipsnį, VU docentas.

Bronislava dainavo kupiškėnų ansamblyje Vilniuje. Vyras buvo baigęs muzikos mokyklos smuiko klasę, gerai griežė akordeonu, o Bronė gerai dainavo, tad buvo daug kur kviečiami. Šeima 11-tame Nemenčynės plento kilometre turėjo sodą, kuriame Bronelė mėgo padirbėti. Mėgo keliones, aplankė, ir ne kartą, Soči, Kaukazą.

Bronislava Sanvaitytė 1951 m.

Bronislava mirė 1997 m., palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Bronislava Sanvaitytė 1952 m. 

(30) Klasės draugė - IRENA LATVYTĖ

Irena Latvytė 1957 m.

Irena Latvytė gimė 1933 m. Smilgių kaime, Kupiškio pašonėje. Mama Juozapota Kručaitė nuo Viešintų, tėtis  Kazimieras - Latviai. Vyriausias brolis Vytautas, pagal išsilavinimą chemikas, pagal pomėgį – istorikas, domėjosi kalbomis, žodynais. Kupiškio gimnaziją jis baigė 3 m. anksčiau negu mūsų klasė. Brolis Rimas ūkininkauja. Sesuo Janina mokytoja, gyvena Šiauliuose. Sesuo Regina – bibliotenininkė.

Irena (gimnazijoje mes ją vadindavome Jūra) Baigė lituanistikos studijas Vilniaus Universitete.  Baigusi studijas Irena išvažiavo mokytojauti į Žemaitiją, į Užventį. Mokiniai bendrinę lietuvių kalbą mokėjo blogai, labai žemaičiavo. Būdavo įdomu pasikalbėti su klase tarmiškai, jie žemaitiškai, o Irena kupiškėniškai. Jie mane suprasdavo pakankamai gerai. O aš juos, ne visada, buvo visiškai nežinomų žodžių arba jų reikšmė visai kita.

Irena labai bijojo, kaip seksis abiturientams išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą raštu, nes jie darydavo aibes klaidų, dėl žemaitiškos tarmės įtakos. Mokyti juos papildomai po pamokų negalėjo, nes mokinukams tekdavo einant namo sukarti net 7 km. ir eiti visu pulku, ypač po vieno įvykio, kai grįžtantį namo vėliau, vieną mokinuką sudraskė vilkai, vietos aplink tuomet buvo miškingos. Rado tuomet po egle mokinio knygas ir sąsiuvinius ir jo kaulelius.

Po metų Irena mokytojauja Luokės vidurinėje mokykloje. Aplinka apie Luokę graži, tik nepatiko tai, kad aparta būdavo iki pat Šatrijos kalno papėdės. Po metų kitų Irena grįžta į Vilnių, Mokslų akademijos žodynų sektorių. Padirbusi čia  keletą metų Irena pereina į Meninio konstravimo biurą, čia dirbo prie reklamos, etikečių redagavimo. Paagituota perėjo dirbti į Mėsos ir pieno pramonės ministerijos konstravimo biurą, su tikslu, kad ten dirbantiems buvo skiriami butai. Platus darbo baras priklausė Irenai šiame biure: tekstų redagavimas ir taisymas, kalbų vadovams ruošimas, reklama ir kita.

Prieš išeidama į užtarnautą poilsį ir po jo, keletą metų Irena dirbo Lietuvos kino studijoje, aptarnaujančio personalo grupėje, buvo atsakinga už materialines vertybes. Bedirbdama Kino studijoje pastoviai bendravo su pačiu Vytautu Žalakevičiumi. Teko būti ir girdėti jo kalbas, pajusti jo vadovavimo stilių. Kalbant trumpai, jis buvo griežtas ir teisingas. Ji puikiai atsimena epizodą, o filmavimas vyko Karaliaučiaus apylinkėse, kai Žalakevičius taršė dizaineres ir siuvėjas už nemokšiškai pasiūtas vokiečių kareivių (vermachto) uniformas.

Dabar Irena Latvytė gyvena Vilniuje, gerai praktiškai nusimano medicinoje, gali parekomenduoti kai kuriuos vaistus, kuriuos ji pati išbandė, apie fizkultūrą, dėl kurios rekomenduoja nepersistengti. Irena domisi klasiokėmis ir klasiokais, kurių jau senokai nematė, nes nesilanko klasės draugų subuvimuose.

Gimnazijoje ji mėgo eiliuotai užrašyti klasės draugų gyvenimą. Dalis jos kupletų yra išlikę ir patalpinti šioje svetainėje. Paklausta gal turi savo kūrybos eilių ir dabar, ji atsakė, kad visas jaunystės kvailystes jau seniai sudegino.

Irena klasiokų būryje antra iš dešinės 1954 m.

. 

(29) Klasės draugė -ELENA DOVYDAITĖ

Dovydaitė Elena (Geliunia)

Elena Dovydaitė (Geliunia) gimė 1931 m. Biriečių kaime Kupiškio raj. Motina Stefanija Tamošiūnaitė –Dovydienė, stipri, valdinga moteris. Tėtis – Povilas ramus, praktiškas ūkininkas. 
Elena lankė Vėžionių pradžios mokyklą, toliau mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 m. Elena buvo uždaroka, klasės gyvenime, vakarėliuose nedalyvaudavo, su mokslais problemų neturėjo, jai vienodai gerai sekėsi visi mokomi dalykai. 
Elena Vilniaus universitete baigė gamtos - geografijos mokslus. Jos baigiamasis darbas buvo Varėnos rajono"Lygumos" kolūkio dirvožemio dangos charakteristika. (1957 m. vad. J. Kriščiūnas) Pagal paskyrimą išvyko mokytojauti į Juodupę. Mokytojos darbas jai nepatiko, todėl greitai grįžta į Vilnių ir čia ilgus metus Elena dirbo,  Geologijos instituto naftos paieškų ekspedicijoje.
Į  klasės susitikimus Elena neatvykdavo, su klasės draugais nebendravo.

1987 m. pasiligojus motinai Elena iš Vilniaus grįžta į Biriečius, į tėviškę, o motinai mirus (1989 m.) rūpinasi savo neįgaliu broliu. 2010 m. Elena Dovydaitė mirė. Palaidota Kupiškio parapijos kapinėse. Kapavietėje pastatytas gražus paminklas Dovydų šeimai.

Geliunia, pirma iš kairės, VU studentė

Dovydų šeimos antkapinis paminklas Kupiškio kapinėse

Elena Dovydaitė trečioje eilėje pirma iš kairės

(28) Klasės draugė - LAIMA VALIŪNIENE - KRUČAITĖ

Laima studentė 1956 m.

Laima Elžbieta Kručaitė – Valiūnienė gimė 1931 m. Sokonių kaime Kupiškio raj. Mama Julija Katelytė, tėtis Kazimieras Kručai. Turėjo du brolius Algimantą ir Vidmantą. 1952 m.  Laima baigė Kupiškio vidurinės mokyklos tryliktąją laidą, o 1956 m. Vilniaus Pedagoginį institutą, įgydama Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją.

Buvo paskirta dirbti į Vabalninką. Švietimo skyriaus vedėja ilgai įkalbinėjo eiti dirbti rajone mokyklos direktore, nes tuo metu labai trūko išsilavinusių mokyklų vadovų. Rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas, kurio žmona buvo lituanistė, siūlo keltis į Svėdasus. Laima pasirenka kitą variantą – važiuoti į Šiaulius.

Laima Valiūnienė

1962 m. Laima išteka už teisininko Igno Valiūno, su kuriuo jau atšventė 50 metų vedybinio gyvenimo sukaktį.
Šiauliuose dirbo II-je mokykloje Internate, mokytoja. Dėstė lietuvių kalbą ir buvo klasės auklėtoja. Vėliau dirbo Prekybos mokykloje direktoriaus pavaduotoja.

1991 m. Valiūnų šeima persikelia į Vilnių. Vilniuje gyvena ir dvi dukros su šeimomis. Vyresnioji Daiva - ekonomistė dirba Finansų ministerijoje, jaunesnioji Rasa – medikė dirba privačiame sektoriuje. Abi baigusios aukštuosius mokslus.

Laimai švenčiant garbingą jubiliejų, kai butas jau pilnas kvietkų, suskamba laukųjų durų skambutis, o ten pasiuntinys su didžiausia puokšte rožių, nuo jos auklėtinio, o dabar Vilniaus Universiteto prorektoriaus Alekso Pikturnos su gražiausiais palinkėjimai mielai auklėtojai ...

Laima turi tris anūkus ir anūkę: Rasos - Karolį, Radvilą ir Daivos – Domą ir Jurgą.

Paskaitykite apie sportišką Janulionių šeimą

 Dukros Rasos ir mediko Adomo Janulionių šeima yra ytin sportiška, nes tėtis kalnų slidininkas, buriuotojas, lenktynininkas. Neseniai Austrijoje vykusiame Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionate aukso medalius iškovojo visi trys Janulionių šeimos vyrai. Atsakyti į klausimą, kuriose olimpinėse žaidynėse – žiemos ar vasaros – dalyvauti būtų didesnė garbė reikės dvidešimtmečiui Karoliui Janulioniui, jis minimas ir kalnų slidinėjimo ir buriavimo komandose. 

Karolis, Radvilas, Adomas, Rasa Janulioniai 2008 m.

Su anūkais Sokonyse

Laima su Ignu švenčiant  70-metį 2001 m.

Su kurso draugais

Laima pedagogė

Laima švenčia jubiliejų

Laima ir Ignas su dukromis Daiva ir Rasa

Jurga po Šventųjų Sakramentų su kun. Ričardu Doveika

Beveik visa šeimynėlė prie Sokonių tvenkinio

Visos linksmos su Auklėtoja

Kaukaze

Susitikimas 1959 m.

Kaukazo kalnuose

Klasiokai 1952 m

Bohema su klasiokėmis