(50) Klasės draugė - ZITA DRILINGIENĖ-DAMBRAUSKAITĖ

Zita Dambrauskaitė – Drilingienė

Zita gimnazistė  1952 m.

Gimiau praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje (1933 m. sausio mėn. 23 d.) Telšiuose, tarnautojų šeimoje. Kadangi šeimoje jau augo trys dukterys, mano naujagimio drabužėliai buvo melsvi (laukė sūnaus). Po metų persikėlėme gyventi į Kupiškį (tėvelį paskyrė Kupiškio geležinkelio stoties viršininku). Vokiečių okupacijos metais mokiausi pradinėje mokykloje, kurią baigus, jau tarybiniais metais, išlaikiau egzaminus į gimnaziją.

Mokykloje buvau aktyvi, stropi, pareiginga, mokiausi gerai, bet nebuvau pirmūne. Mėgau sportą, visuomeninę veiklą (net buvau mokyklos mokinių komiteto pirmininke). 1951 m. įstojau į komjaunimą, nes neturėjau pinigų užmokėti už mokslą. Karo ir pokario metai mūsų šeimai buvo sunkūs (tėvelis mirė, kai man buvo tik 8 metai), mama turėjo rūpintis keturiomis dukromis. Baigus vidurinę mokyklą, neturėjau sąlygų mokytis toliau. Man padėjo buvęs chemijos mokytojas A. Volungėnas. Paskirtas į Subačiaus septynmetę mokyklą direktoriauti, pasiėmė ir mane mokytojauti. 1953 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Tais pačiais metais mane perkėlė dirbti į Subačiaus vid. mokyklą. Mokykloje dėsčiau prancūzų kalbą, fizinį lavinimą ir braižybą. Subačiuje sutikau ir savo būsimą vyrą – Boleslovą Drilingą, Maskvos Lomonosovo vardo universiteto studentą, atvažiavusį atostogų pas tėvus į Subačių.

Zita pedagogė 1957 m. Tokia buvau,
 kai tekėjau

Mokykloje turėjau auklėjamąją klasę, geri buvo vaikai, kuriuos išleidau į gyvenimą 1959 metais.

Drilingiene tapau 1957 metais. Deja, neturėjome dvejus metus sąlygų gyventi kartu (vyras paskirtas į Kauno Politechnikos institutą, gyveno vaikinų bendrabutyje, o aš Subačiuje). Kai 1959 m. rudenį gavome butą Kaune, persikėliau ir aš su dukrele Rūta.

Kaune pagal specialybę darbo negavau, taigi dirbau Sąjunginėje spaudoje – instruktoriumi, Kauno radijo matavimų technikos moksliniame institute – techniku, paskui inžinieriumi, ir pagaliau 1972 m. pradėjau dirbti KPI  užsienio kalbų katedroje. Dėsčiau prancūzų kalbą automatikos ir radiotechnikos fakultetų studentams, be to dirbau su neakivaizdininkais. 1975 m. buvau Prancūzijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose (mėnesį Grenoblyje, savaitę Paryžiuje). Į pensiją išėjau būdama 55 metų.

Mano šeimoje augo dvi dukterys – Rūta ir Vaiva. Vyresnioji Rūta buvo auklėtojos Felicijos Jakutytės pirmoji anūkė. Auklėtoja merginų vyrus vadino žentais, o vaikinų žmonas - marčiomis.
Rūta (1958-2005) gimė Subačiuje, augo Kaune. Mokėsi gerai, baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigusi liko ten dirbti. Mokydamasi aktyviai sportavo, buvo akademinio irklavimo sporto meistrė. Apgynė socialinių mokslų daktarės disertaciją, vėliau jai buvo suteiktas socialinių mokslų docentės vardas. Rūta buvo veikli, energinga, kūrybinga, labai reikli sau ir kitiems. vadovavo LKKA studentų mokslinei draugijai, rūpinosi Akademijos istorijos muziejumi. Dalyvavo Erasmus Sokrates dėstytojų mainų programoje, buvo Tarptautinės kūno kultūros istorijos tarybos narė.
Negailestinga, staigi liga išplėšė ją iš gyvenimo pačiame jėgų žydėjime ir brandume.
Netekome jos  kai jai buvo 47 –neri. Liko Rūtos vaikai – mano anūkai – Asta ir Giedrius. 
Jaunesnioji Vaiva gimė 1962 m. Kupiškyje, gyveno ir mokėsi Kaune. Charakteriu labai skyrėsi nuo vyresniosios sesers. Mokykloje mokėsi vidutiniškai. Buvo, kaip mes sakydavome, "vėjo pamušalas". Nuoširdi draugiška. Baigusi vidurinę, įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą. Žaidė rankinį "Žalgiryje", jau nepriklausomybės metais, žaidė užsienyje: Slovakijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Islandijoje. Islandijoje buvo pripažinta geriausia tos šalies rankinio vartininke. Liko gyventi Islandijoje, dirba vaikų darželyje. Vaiva labai mielas, šiltas, draugiškas žmogus.
Taigi užauginome dvi dukras - sportininkes, aukštas kaip liepos. 
Vaivos vaikai, mano anūkai – Ignas ir Monika. Lankiausi pas juos, įdomi šalis, turiu daug nuotraukų.

Kaune likome tik mes du – Boleslovas ir aš. Anūkai ir dukra atvažiuoja aplankyti tik vasarą.
Namuose darbuojuosi, sode po truputį kuičiuosi, taip ir nepastebėjau, kad tuoj pradėsiu savo gyvenimo devintąjį dešimtmetį.

Islandijoje prie ledyno Jokulsorlan  2001 m.

Tokia Islandijos žemė, pakeliui į ledyną -
sustingusi lava, akmenys ir sąmanos .  2001 m.

Prie 1875 m. išsiveržusio ugnikalnio kraterio,
kuris pripildytas šilto vandens  2001 m.

 Drilingų šeima: Boleslovas, Rūta, Zita, Vaiva

Sesutės Vaiva ir Rūta

Užsienio kalbų katedroje (senjorus visada
pasikviesdavo į katedrą)

Kupiškyje per dviračių varžybas: Boleslovas,
Juozas, Zita, Algis,  ir auklėtojas

Trys sesutės - senjorės, ketvirtoji pasitraukė į Vokietiją ir avarijoje žuvo.

Anūkas Ignas su gimusia
sesute Monika  2000m.

Su auklėtoja 2005 m.

Būsimas vyras Boleslovas,
Maskvos  Lomonosovo 
universiteto studentas

Zitos auklėtiniai abiturientai Subačiuje  1959 m.

MOKYTOJŲ PALINKĖJIMAI - ZITAI

(49) Klasės draugė - JANINA LEIŠYTĖ – RAGAIŠIENĖ

Janina Leišytė  1955 m.

Janina Leišytė gimė 1931 m. balandžio 05 dieną Marės Dūdaitės ir Petro Leišio šeimoje Jutkonių kaime, Kupiškio rajone.

Janina mokėsi Virbališkio pradinėje mokykloje, vėliau Kupiškio vidurinėje.

1952 metais Janina įstojo į Panevėžio žemės ūkio hidromelioracijos technikumo hidromelioracijos skyrių, kurį baigė 1954  rugpjūčio mėn. ir įgijo techniko – hirdromelioratoriaus kvalifikaciją.

1955 01 15 baigė Vilniaus mokymo kombinato Žemės ūkio (tvenkinių) žuvivaisos apmokymo kursą.

1955 03 23 baigė Vilniaus mokymo kombinato kvalifikacijos kėlimo: „Durpių gamybos ir panaudojimo“ kursą. 1967 vasario mėnesį mokėsi Vilniaus Žemdirbystės mokslinio tyrimo institute ir baigė technikų – hidrotechnikų kursus.

Darbovietės:

1955 02  -  Janina dirbo Akmenės rajono Papilės MTS inžinieriumi-melioratoriumi, o nuo 1960  – dirbo Joniškio MTS.

Nuo 1970  dirbo Panevėžio MEV (melioracijos eksploatavimo valdyboje) ruožo viršininke. Šioje įstaigoje dirbo iki 1989 metų. Vėliau išėjo į pensiją.

Janina turi 5 metais vyresnį brolį Julijoną, kuris su žmona gyvena Berčiūnuose, Panevėžio rajone.

1955 m. lapkričio 05 d. Janina ištekėjo už Povilo-Vytauto Ragaišio, kilusio iš Kaplių kaimo, Kėdainių raj.  Vyras Povilas - Vytautas buvo melioratorius, dirbo Melioracijos statybos ir montavimo valdyboje. Vyras mirė 2009.

Janina su vyru užaugino du vaikus: sūnų Valdą ir dukrą Jūratę.

Sūnus Valdas yra vedęs, su šeima gyvena Kaune. Valdas yra technikos mokslų daktaras, dirba Lietuvos energetikos institute. Valdo žmona Loreta – yra baigusi farmaciją.

Janina turi du anūkus: Ievą ir Povilą. Ieva yra baigusi KTU statybos inžineriją ir turi magistro laipsnį. Povilas studijuoja Kauno Sveikatos mokslų universitete, kineziterapiją.

Dukra Jūratė yra baigusi Kauno Technologijos universitetą ir yra įgijusi verslo vadybos ir administravimo bakalauro laipsnį. Šiuo metu Jūratė kartu su mama Janina, gyvena ir dirba Panevėžyje.

 Janinos gimtadienis. Janina su vyru laukia svečių...

2008 04 05 ...

Janina su sūnumi Valdu ir dukra Jūrate

Klasės susitikimas po 55 metų. 2007 m. Janina penkta iš kairės

Janina pirma iš dešinės 2007 m.

(48) Klasės draugė ONA DANUTĖ TVISKUVIENĖ-STASEVIČIUTĖ

Viršuje Danutė 1950 m.
Ona Danutė Tviskuvienė-Stasevičiūtė 2010 m.

Ona Danutė Stasevičiūtė gimė 1931 m. Naivių kaime Anėlės Kručaitės ir Kazimiero -Stasevičių šeimoje.

1939 – 1943 metais mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje.

1944 - 1949 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Danutė buvo stropi mokinė, jai gerai sekėsi visi dėstomi dalykai. Buvo aktyvi sportininkė – žaidė stalo tenisą.

 Sekdama broliu Vytautu, keliskart buvo mokyklos ir rajono šachmatų ir šaškių čempione. Buvo įdomu, kai rajono čempionų diplomus atsiimdavo Vytautas ir jo sesuo Danutė.

Danutės anūkė, dar būdama Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos mokinė Aistė Tviskūtė rašė: „

Onos Danutės Stasevičiūtės šeima į Sibirą buvo ištremta 1951 m. rudenį. Tremtyje, Tomsko srityje išbuvo iki 1957 m. pavasario.

Tremtyje jos šeima išvargo penkerius su puse metų. Ten baigė miškų technikos pramonės mokyklos kursus ir tada dirbo miško priėmėja. Teko dalyvauti Tomsko srities olimpiadoje, kur disko metimo varžybose užėmė 4 – tą vietą. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje išmoko groti akordeonu, kuris Rusijoje labai pravertė.

Grįžo 1957 m. reabilituoti, todėl namus grąžino, o už paimtą turtą užmokėjo kolūkis. Įsidarbinti tremtiniams tuomet buvo labai sunku. Iš pradžių dirbo Naivių durpyne eiline darbininke. Vėliau kolūkio pirmininkas pakvietė dirbti antrąja buhaltere. Dirbo iki to laiko, kol jos vietą užėmė iš komjaunimo atsiųsta mergaitė.

 Grįžusi iš tremties baigė suaugusiųjų darbo jaunimo vidurinę mokyklą ir bandė įstoti į Kauno politechnikos instituto maisto pramonės technologijų fakultetą. Stojamuosius egzaminus išlaikė, bet per mandatinę komisiją nepriėmė, nes buvo bloga charakteristika iš rajono komjaunimo, kadangi močiutė buvo tremtinė ir ne komjaunuolė.

Dienoraštį močiutė pradėjo rašyti būdama 6 klasėje. Jame išliedavo savo išgyvenimus, aprašydavo nuotykius, kasdieninį gyvenimą... Grįžusi iš tremties to nebedarė. Klasės draugai ir pažįstami rašė daug laiškų į Sibirą, kuriuos išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.“

Net aštuoneris metus Danutė dirbo geležinkelyje, pratęsdama savo tėčio Kazimiero, ilgamečio  geležinkelio meistro tarnybinę dinastiją. Kaip geležinkelietė,  kiekvienais metais Danutė leisdavosi į kelionę po plačiąją Sąjungą.

Danutė turi sūnų Romualdą su žmona Daiva gyvenančius Naiviuose, anūkę Aistę –Vilniaus universiteto studentę ir anūką Emilį.

Dukra Ilona su vyru Voldemaru yra žymūs verslininkai, gyvena Druskininkuose ir turi dukrą Eglę studijuojančią biochemiją Škotijoje ir sūnų Igną Vilniaus universiteto studentą.         

Danutė visų sporto šakų žinovė, nepraleidžia nė vienų varžybų rodomų televizijoje. Įdomu ir tai, kad ji su broliu Vytautu, nepraleisdavo nei vienų krepšinio varžybų ir  pareikšdavo užuojautą vienas kitam, kai pralaimėdavo jų mylimos komandos, mat Danutė serga už Kauno „Žalgirį, o brolelis Vytautas sirgdavo  už „Lietuvos rytą“.

Plačiau:
http://kuosenai-kupa.blogspot.com/2008/08/istorija-i-kuosn-kaimyn-naivi.html

Danutė ant laiptų trečia iš dešinės 2005 m.

Laima ir Danutė

Danutė trečioje eilėje pirma iš kairės

"A ir "B" klasės jau be Danutės

Danutė antroje eilėje pirma iš kairės

Auklėtojai 90 metų

Danutė pirma iš dešinės 2012 m.

Prie Auklėtojos kapo. Desimt klasės draugų 2012 m. O musu klases vainikas graziausias, aciū Daliai Macionytei.

http://kuosenai-kupa.blogspot.com/2008/08/istorija-i-kuosn-kaimyn-naivi.html

(47) Klasės draugė - MARIJA ZABARSKAITĖ_GABNIENĖ

  

MARIJA ZABARSKAITĖ-GABNIENĖ

Marija Zabarskaitė 1952 m.  Gimiau 1933-siais metas rugpjūčio tryliktąją, netoli Kupiškio esančiame kaime –    Migonyse. Per trejus metus (nuo 1941-ųjų) baigiau vietinę Migonių pradinę mokyklą, nuo 1944-tųjų mokslus tęsiau  Šimonių progimnazijoje. Vidurinį išsilavinimą įgijau 1952-siais, baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą. Po vidurinės mokyklos pradėjau dirbti sąskaitininke statybos remonto kontoroje, kuri buvo įsikūrusi Kupiškyje. Tačiau visą čia praleistą laiką jaučiausi esanti ne savoje vietoje. Tad tik sužinojusi apie bibliotekininkystės kursus, kurie buvo organizuojami prie rajoninės bibliotekos, iškart kibau į mokslus ten. Baigusi kursus ir gavusi bibliotekininkės pažymėjimą, Pandėlio rajono kultūros skyriaus vedėjos buvau paskirta dirbti  į Skapiškio miestelio biblioteką. Čia ir dirbau iki pensijos. Bibliotekoje darbą pradėjau 1956-taisiais metais ir netrukau suprasti radusi darbą, kuris yra mielas. Tad jau 1958-taisiais metais bibliotekininkystės ėmiau mokytis Kultūros ir švietimo technikume, kurį baigusi tapau bibliotekininke specialiste. Technikume mokiausi neakivaizdiniu būdu, kadangi jau negalėjau palikti savo bibliotekos ir žmonių, kurie mylėjo knygas. Žinoma, nuo nuolatinių studijų mane sulaikė ne tik biblioteka ir vietiniai žmonės bet ir meilė, nes jau 1958-taisiais ištekėjau už tuo metu vairuotoju dirbusio Stasio Gabnio. Stasys buvo skapiškėnas, tad apie kitą gyvenamąją vietą net negalvojom, supratau, kad šis miestelis, per dvejus čia praleistus metus, man tapo daugiau nei savas, čia vis dar gyvename abu. Kartu užauginome 3 vaikus, kurie mums padovanojo 6 anūkus: 5 anūkes ir anūką. Vyriausioji dukra Vida baigė Utenos politechnikumą, vidurinėlė Ramunė - Vilniaus Valstybinį universitetą, jaunėlis sūnus Dainius – Vilniaus Statybos technikumą. Abi dukros su šeimomis gyvena ir dirba Vilniuje, o sūnus su šeima liko gyventi ir ūkininkauti gimtajame Skapiškyje. Vyriausioji anūkė Lina jau baigė mokslus Vilniaus universitete bei Mykolo Romerio Universitete,  sukūrė savo šeimą, sėkmingai dirba Vilniuje. Dvi anūkės Rita ir Tautvilė studijuoja  Vilniaus universitete, pasirinkusios labai rimtas specialybes – ekonomiką ir psichologiją. Anūkėlė Viktorija baigė Žirmūnų gimnaziją Vilniuje, planuoja studijuoti medicinos mokslus. Mažieji Vitalija ir Karolis – Kupiškio Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai.

Turbūt gyvenimas manęs nelepino lygiai kaip ir kitų, to meto žmonių. Tačiau dabar pagalvojusi kokią gražią šeimą turiu, kiek draugų ar žmonių, kurie mane pamena ir gerbia iš darbo bibliotekoje laikų, pagalvoju, kad gyvenu laimingą gyvenimą, džiaugiuosi vaikų ir anūkų pasiekimais.

Marija su  dukra Vida ir vyru Stasiu

Skapiškio bibliotekoje su dukra Vida ir pirmąja anūke Lina

Bibliotekoje

Marija su vaikais, viršuje kairėje vyriausioji dukra Vida, žemiau sūnus Dainius ir dukra Ramunė 

Kalėdos su šeima. Viršuje kairėje dukra Ramunė, dešinėje dukra Vida. Sėdi iš kairės Marija,  vyro mama , vyras Stasys ir anūkė Lina

Marija darbe

Dukra Ramunė ir sūnus Dainius

Marija su sūneliu Dainiuku

Anūkės. Vyriausia anūkė Lina su vyru Andriumi, viduryje stovi Tautvilė, dešinėje Vitalija, sėdi Viktorija

Šokių ratelio dalyviai

(46) Klasės draugas - KAZYS JOZONIS

Kazys Jozonis  1950 m.

Kazys Jozonis gimė 1933 m. Užuvadžių kaime, Skapiškio parapijoje, Kupiškio raj.

Mokėsi Skapiškio pradžios mokykloje ir Skapiškio progimnazijoje, Nuo 1948 m. Kazys pradeda mokslus Kupiškio vidurinėje mokykloje. Už paramą rezistencijai nuteisus brolį Alių, netekęs materialinės paramos,  Kazys nuo 1950 m. pradeda mokytis  Vilniaus geležinkelio technikume, kur moksleiviams skiriamas pilnas išlaikymas. 
Tris metus Kazys tarnavo sovietinės armijos statybos batalione.

Baigęs geležinkeliečių technikumą Kazys dirba Skapiškio geležinkelio stotyje, vėliau pervedamas į Šiaulius, geležinkelio apygardą.

Besidarbuodamas Šiauliuose buvo renkamas gežinkeliečių profsąjungos pirmininku. Keletą metų dirbo geležinkelio inspektoriumi.

Buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Šeimyninį gyvenimą gyveno neilgai, nes jam maišė netikęs Kazio įprotis – linksmintis.

Tas netikęs įprotis pamaišė Kazio karjerai. Jis grįžta į tėviškę ir čia pasiligojęs, 1999 metais miršta. Palaidotas Kazys Užuvadžių kaimo kapinaitėse, kuriose stovi kuklus paminklas Kazio tėvams ir jam.

Kazys pirmas iš kairės su progimnazijos draugais  1950 m.

Kazys antras iš dešinės 1950 m.

(45) Klasės draugas - LINAS STANYS

Linas Stanys  1954 m.

Linas Stanys gimė 1933 m. Kreipšių kaime, Kupiškio rajone. Mokėsi Skapiškio pradinėje ir Skapiškio progimnazijoje. Nuo 1948 metų Linas Kupiškio vidurinės mokyklos moksleivis. Mokslai Linui sekėsi gerai, klasėje jis būdavo penkių geriausių moksleivių sąraše. Linas pasižymėjo aiškia, gražia rašysena, švelnia, šiek tiek  ironiška šypsenėle. Turėjo polinkį į tiksliuosius mokslus, todėl studijoms pasirinko Kauno Politechnikos instituto Statybos fakultetą. 1957 m. baigęs KPI ir įgijęs pramoninės civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją, pagal paskyrimą vyksta į Šiaulius ir pradeda dirbti Šiaulių geležinkelio apygardoje. 
( Iš centrinio LG archyvo)
 Linas Stanys baigęs Kauno politechnikos institutą nuo 1957 m. dirbo Lietuvos geležinkelio Statybos tresto Šiaulių statybos ruože meistru, darbų vykdytoju, inžinieriumi, gamybinio – techninio skyriaus viršininku, vyresniuoju inžinieriumi, vyresniuoju darbų vykdytoju, nuo 1970 m.- Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardos kelių ir inžinierinių įrenginių skyriaus viršininko pavaduotoju, 1985 m. buvo paskirtas Šiaulių apygardos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju. 1991 m. atkūrus Lietuvos geležinkelius, Linas Stanys nuo 1992 m. dirbo VĮ „Lietuvos geležinkeliai“ generalinės direkcijos Kapitalinės statybos valdybos Šiaulių gamybos skyriaus viršininku, nuo 1995 m. - SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ Statybos ir nekilnojamo turto tarnybos Statybos skyriaus vadovaujančiu inžinieriumi, nuo 2000 m. – Infrastruktūros valdybos statybos ir statybos priežiūros skyriaus Statybos ir priežiūros sektoriaus vyresniuoju inžinieriumi, 2001 m. išėjo į užtarnautą poilsį ir dar beveik 10 metų dirbo techninį darbą UAB "Šiaulių ranga", statybinio profilio įmonėje.

Linas studentas 1956 m.

1956 m. Vilnius

Linas Stanys  2007 m.

Su bendraklasiu ir bendrakursiu teko susitikti statant Panevėžio geležinkelio stotį. Linas visuomet buvo ramus, išlaikytas, dalykiškas inžinierius ir savo srities geležinkelio tarnybų vadovas, prisimena Albinas Č. 
KPI Statybos fakulteto bendrakursių susititikimuose apie Liną, labai šiltai atsiliepia bendrakursis Aleksandras Bruzgis, kuris, dirbdamas Vilniaus trečiosios gelžbetonio gamyklos direktoriumi, tiekdavo gelžbetonio konstrukcijas Šiaulių apygardos geležinkeliams.

Linas darbe 2000 m.

Lino šeima: žmona Ledina, anūkėlė, Linas, Sūnus Rolandas, marti .

Ledina, Rolandas, Linas

 Iš Šiaulių geležinkelio muziejaus

Po Sunkios ligos Linas Stanys mirė 2010 m. Palaidotas Šiaulių miesto kapinėse. Ant kapo šeima pastatė gražų paminklą, kuri nuotrauką galite pamatyti žemiau po bendraklasių biografijų. 
Žmona Ledina - pedagogė, irgi skapiškietė,  gyvena Šiauliuose. Sūnus Rolandas inžinierius transportininkas gyvena ir dirba Šiauliuose.

Iš klasiokų Lino ir Albino 2009 metų susirašinėjimo elektroniniu paštu:

Mūsų kontaktai su pertrūkiais. Bet svarbu, kad kontaktų galimybė yra pastovi.Kitas dalykas, kad viena pusė tuos kontaktus

panaudoja pagal visas galimybes (tekstas su nuotraukomis , vaizdais, panoramomis), gi kita pusė operuoja tik su pliku tekstu,kuo nors kitu savo oponentų sudominti negali.

.Antra vertus ir sąlygos nėra vienodos: kur Vilnius ir gražus būrys jaunimėlio, na nebe visai jaunimėlio, iš kupkiemio, ir vienas šiaulietis apyžalis kompiuterijoj. Albino dėka sukaupiau klasiokų, kursiokų  nuotraukų albumėlius, laisvalaikiu pabraidau.

Na o šiandien norėčiau, kaip įprasta,pasveikint su šv. Kalėdom, artėjančiais 2010 metais,su pradėjusia ilgėti diena, na ir

saulė gal vis dažniau atsuks savo skaistų veidą.Linkėčiau, kad ateinantys metai nebūtų prastesni, sunkesni už praėjusius.

Linksmų šv. Kalėdų, laimingų Naujųjų metų. Linas.

Albinai, ačiū už nuotraukas.Pasidariau nenuovokus. Sakyk, kas per savim patenkinti "tipai" nuotraukoje 002.Gediminą, Aldonikę puikiai atskiriu,lyg būčiau vakar atsisveikinęs. Na, o anuodviejų neatrokuoju.

Dėkoju ir už svetaines. Nors neakivaizdžiai dalyvavau savo kraštiečių iškylose.Nuotraukose puikiai atrodai, bet vis vien sakau būk sveikas.

Vėl pasikeitė mano pašto (e - mail) adresas. Kaž ko nepasidalina "paštininkai". Perskaičiau monografiją apie Kuosėnus. Neblogai parašyta. Gerai, kad Kuosėnai įžymesnių žmonių turi, tai apybraiža solidesnį svorį įgavo. Kreipšiečiai, bent jau mūsų amžininkais, pasigirti negali. Gal aš nežinau. Žmonės kuklūs.Nebent apie Juozą. Jis ir teleekrane ne naujokas. Taigi apie Kreipšius, matyt, bus kitas stilius. Jeigu bus. Būk sveikas.Linas.

Įdomu, kur tu tą monografiją skaitei, ar 'Keliai veda Kupiškin"II tome, ar interneto svetainėje "Kuosėnai". Jei pastarojoje, tai Danutės anūkės rašinį iš jos dienoraščių turėjai perskaityti. Danutei siūliau dar ką nors parašyti apie Naivius ir Kuosėnus, nes ji Kuosėnus žino neblogiau negu Naivius. Neseniai Vilniuje lankėsi SKAPIŠKĖNAI. Apie tai reportažas yra :   www.vilniauskupiskenai.blogspot.com       Būtinai paskaityk. Spektakliuke vaidina Jono Kaušakio anūkės Rasa ir Živilė. Mūsų klube vis dar neapsilanko Teresė Morkūnienė, išrinkta kurių tai metų sekmingiausia verslininke Lietuvoje. O tai Tavo kraštietė - kreipšietė.
Nijolė Ki Vilniuje surado Laimos Laužkienės anūką, kuris būdamas dvyliktokas jau pagarsėjęs kulinaras Vygantas Maknickas. Jo, gal tiksliau Maknickų restoranėlis Avokado turi interneto svetainę :   www.spice.lt 
Video receptų skiltyje rasi Laimos anūką demonstruojantį savo kulinarinį meną. Iki ...
Albinas