ATSISVEIKINAME SU VYTAUTU BOČIULIU

.

Eidamas 85 gyvenimo metus, 2018 m. spalio 25 d. Panevėžyje mirė klasės draugas Vytautas Bočiulis.  Vytautas gimė 1934 m.  sausio 22 d. Kupiškio raj. Puožo kaime, ūkininko  šeimoje. Tėvas Povilas Bočiulis mirė, kai jam buvo 15 metų, todėl nuo mažų dienų teko dirbti sunkius ūkio darbus. Be jo, šeimoje dar buvo jaunesnė sesuo Irena, kuri šiuo metu gyvena Kupiškio rajone, Keginių kaime. 

Baigęs vidurinę mokyklą, Vytautas įstojo mokytis į Šiaulių Pedagoginį institutą, bet po pusantro mėnesio jį pašaukė į kariuomenę. Po mėnesio išsiuntė į Riazanės karo mokyklą, kurią baigus buvo žadama tarnyba 16-toje lietuviškoje divizijoje – Vilniuje. Tačiau, nacionalinė 16-toji divizija buvo išformuota, ir tuo pasibaigė viltis grįžti į Vilnių.

Baigus karo mokyklą buvo paskirtas tarnauti į Gardiną, tačiau  skundžiantis sveikata, buvo komisuotas į atsargą. 
Tada Vytautas pasirinko mokytis neakivaizdiniu būdu Belvėderio pienininkystės technikume. Baigęs technikumą 5 metus dirbo meistru savo gimtojo kaimo Puožo pieninėje, o nuo 1968 m. buvo perkeltas į Svėdasų pieninę.

1958 m. vedė Agnietę Palionytę, kilusią iš Rokiškio rajono, Stukonių kaimo. 1962 m. gimė dukra Asta, o 1968 m. dukra Daiva.

1972 m. persikėlė gyventi į Panevėžį ir iki 2000 m. dirbo Pieno kombinate.

Klasiokai gerai prisimenam Vytautą, į klasės draugų susitikimus atvažiuojantį ratuotą didžiuliu, kmynais pagardintu, kaimišku sūriu, kurį visi su pasimėgavimu skanaudavome...

Dukra Asta baigė Vilniaus universitetą, dirba bibliotekoje Panevėžyje. Dukra Daiva baigusi Vilniaus universitetą, dirba Vilniaus Valdorfo mokykloje, daug keliauja po užsienio šalis.  Su vyru Andriumi gyvena netoli Trakų savo sodyboje, augina sūnus Luką ir Nerijų. 

Pas dukrą Astą auga anūkas Ugnius, gimęs 1999 metais. 

Vasarą Vytautas daug laiko skyrė sodo darbams.  Važinėjo į sodą su automobiliu, o kur arčiau – vis su dviračiu. Pėsčiomis – mažai, nes turėjo problemų su kojomis. Domėjosi netradicine medicina, lankė įvairias paskaitas, kurių žinias panaudojo įvairių negalavimų gydymui.

Vėliau  susidomėjo duonos kepimu - nusipirko elektrinę duonkepę, tad visą laiką valgė šviežią naminę duoną ir pyragą.

2008 m. lapkrityje su žmona atšventė auksines vestuves su visomis apeigomis bažnyčioje bei vaikų ir artimųjų rate. 
Vytauto klasės draugai, kartu su šeima liūdi dėl didelės netekties ir reiškia gilią užuojautą šeimai ir artimiesiems.

AtA Vytauto Bočiulio palaikai pašarvoti Liūdintoje, Panevėžys

Kolumbariumo kripta su Vytauto ir jo žmonos palaikais

MIRĖ ALGIRDAS ŠUKYS

Eidamas 92 metus 2018 m. rugpjūčio 3 d. mirė klasės draugas doc. Algirdasa Šukys.
Algirdas gimė 1927 m. sausio 12d. Kuosėnuose, to kaimo pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės-Šukienės, šeimoje.1931-aisiais metais tėvas Aleksandras buvo paskirtas į Pušaloto valsčiaus Jakūbonių pradžios mokyklą. Baigęs pradžios mokyklą, 1938 – 1939- taisiais mokslo metais mokėsi namuose, eksternu išlaikė egzaminus ir 1939- tųjų metų rudenį įstojo į Panevėžio berniukų gimnaziją.

1941m. birželio 14d. Algirdas ,  sesuo Danutė ir  motina buvo suimti ir ištremti į Altajaus kraštą: Pradžioje į Barnaulo miestą, o vėliau – į Ustj-Pristanės rajono taigą – į 67-ąjį miško kvartalą. 1943m. motina buvo areštuota ir etapu varoma į lagerį. Tačiau jai pavyko pabėgti į Ustj-Kalmankos rajoną ir pasislėpti pas tremtinius lenkus. 1945m. motina slapta išsivedė ir vaikus.

1946 m., kai lenkams buvo pasiūlyta vykti iš Altajaus į Gdanską, Šukių šeima pakeliui grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų rudenį Algirdas įstojo į Kupiškio gimnazijos trečiąją klasę.  Kupiškio gimnazijos vadovai leido eksternu laikyti papildomus egzaminus ir „šokinėti“ iš klasės į klasę. 1949 m. pavasarį jis mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje. Tačiau tų metų balandžio mėn. šeima buvo areštuota ir apkaltinta pabėgimu iš tremties.

 Šukių šeima per kalėjimus buvo grąžinta į Altajaus krašto Ustj-Kalmankos rajono Čaryšo tarybinį ūkį, kur Algirdas, dirbdamas transporte, Ustj-Kalmankos vidurinėje mokykloje išlaikė vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir gavo brandos atestatą. Algirdui  nebuvo leista išvažiuoti į Tomsko sritį ir įstoti į Tomsko universitetą, į kurį buvo priimtas. Buvo pasiūlyta stoti į Barnaulo pedagogino instituto fizikos ir matematikos fakultetą. Kai jį baigė,  pasiūlė stoti į aspirantūrą Maskvos universitete, bet su sąlyga, kad bendradarbiaus su KGB. Atsisakius, buvo paskirtas į Ustj-Kalmankos vidurinę mokyklą, kurioje dirbo iki 1958 m.

Tais metais buvo iš tos mokyklos pašalintas, tačiau Altajaus krašto švietimo skyrius įdarbino  Mokytojų tobulinimo institute, iš kurio 1960 metais  pakvietė į Altajaus politechnikos institutą, kuriame  buvo pavesta organizuoti skaičiavimo centrą, naujos specialybės katedrą ir mokslinių tyrimų laboratoriją. Prieš priimdamas šį pasiūlymą,  nuvyko į Lietuvą, tačiau  šeimai nebuvo leista gyventi Sovietų Sąjungos europinėje dalyje, nes jo tėvas Aleksandras Šukys 1945-taisiais metais  pasitraukė į Vakarus ir dirbo lietuviškoje Vasario 16-sios gimnazijoje Hiutenfelde. Teko priimti Altajaus politechnikos instituto pasiūlymą.

                     Tame institute jis dirbo iki 1983 metų. Už pedagoginę ir mokslinę veiklą Algirdui buvo suteiktas Taikomosios matematikos katedros docento vardas. 1983m. balandžio mėn. skaičiavimo centre  buvo atlikta krata. Algirdas buvo apkaltintas antitarybine veikla ir atleistas iš visų pareigų. Buvę Algirdo  studentai iškvietė korespondentus ir aukštesnės valdžios atstovus iš Maskvos, ir visi kaltinimai buvo atšaukti. 1984 m. Algirdas gavo paskyrimą į Vilniaus universitetą.

Algirdas labai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir buvo sužeistas prie Televizijos bokšto 1991m. sausio 13-ąją. Yra apdovanotas Sausio 13-osios ir Zigmo Žemaičio medaliais bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Turi tris sūnus: Vytautą - energetiką, Gediminą - radioelektroniką ir Mindaugą - bioinformatiką.

Klasės draugai liūdi dėl Algirdo mirties ir  nuoširdžiai užjaučia žmoną Daivą, seserį Danutę, visus tris sūnus bei kitus artimuosius.

        2018.08.07 Naujosios Salininkų kapinės, Vilnius

Palaidotas Naujosiose Salininkų kapinėse, Vilniaus raj.

MIRĖ ZITA DRILINGIENĖ - DAMBRAUSKAITĖ

.

Eidama 86 gyvenimo metus, 2018 m. birželio 20 d žuvo Zita Drilingienė - Dambrauskaitė. Zita gimė 1933 m. sausio mėn. 23 d. Telšiuose, tarnautojų šeimoje.  Po metų persikėlėme gyventi į Kupiškį (tėvelį paskyrė Kupiškio geležinkelio stoties viršininku). Zita mokėsi pradinėje mokykloje, kurią baigusi, įstojo į Kupiškio gimnaziją.

Savo prisiminimuose Zita rašo: mokykloje buvau aktyvi, stropi, pareiginga, mokiausi gerai, bet nebuvau pirmūne. Mėgau sportą, visuomeninę veiklą (net buvau mokyklos mokinių komiteto pirmininke).  Karo ir pokario metai mūsų šeimai buvo sunkūs (tėvelis mirė, kai man buvo tik 8 metai), mama turėjo rūpintis keturiomis dukromis. Baigus vidurinę mokyklą, neturėjau sąlygų mokytis toliau. Man padėjo buvęs chemijos mokytojas A. Volungėnas. Paskirtas į Subačiaus septynmetę mokyklą direktoriauti, pasiėmė ir mane mokytojauti. 1953 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Tais pačiais metais mane perkėlė dirbti į Subačiaus vidurinę mokyklą. Mokykloje dėsčiau prancūzų kalbą, fizinį lavinimą ir braižybą. Subačiuje sutikau ir savo būsimą vyrą – Boleslovą Drilingą, Maskvos Lomonosovo vardo universiteto studentą, atvažiavusį atostogų pas tėvus į Subačių.

Mokykloje turėjau auklėjamąją klasę, geri buvo vaikai, kuriuos išleidau į gyvenimą 1959 metais.

Drilingiene tapau 1957 metais. Deja, neturėjome dvejus metus sąlygų gyventi kartu (vyras paskirtas į Kauno Politechnikos institutą, gyveno vaikinų bendrabutyje, o aš Subačiuje). Kai 1959 m. rudenį gavome butą Kaune, persikėliau ir aš su dukrele Rūta.

Kaune pagal specialybę darbo negavau, o 1972 m. pradėjau dirbti KPI  užsienio kalbų katedroje. Dėsčiau prancūzų kalbą automatikos ir radiotechnikos fakultetų studentams, be to dirbau su neakivaizdininkais. 1975 m. buvau Prancūzijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose (mėnesį Grenoblyje, savaitę Paryžiuje). Į pensiją išėjau būdama 55 metų.

Mano šeimoje augo dvi dukterys – Rūta ir Vaiva. Vyresnioji Rūta buvo auklėtojos Felicijos Jakutytės pirmoji anūkė. Auklėtoja merginų vyrus vadino žentais, o vaikinų žmonas - marčiomis.
Rūta mokėsi gerai, baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigusi liko ten dirbti. Mokydamasi aktyviai sportavo, buvo akademinio irklavimo sporto meistrė. Apgynė socialinių mokslų daktarės disertaciją, vėliau jai buvo suteiktas socialinių mokslų docentės vardas. Rūta buvo veikli, energinga, kūrybinga, labai reikli sau ir kitiems. vadovavo LKKA studentų mokslinei draugijai, rūpinosi Akademijos istorijos muziejumi. Dalyvavo Erasmus Sokrates dėstytojų mainų programoje, buvo Tarptautinės kūno kultūros istorijos tarybos narė.
Negailestinga, staigi liga išplėšė ją iš gyvenimo pačiame jėgų žydėjime ir brandume. Netekome jos  kai jai buvo 47 – neri. Liko Rūtos vaikai – mano anūkai – Asta ir Giedrius. 
Jaunesnioji Vaiva gimė 1962 m. Kupiškyje, gyveno ir mokėsi Kaune. Charakteriu labai skyrėsi nuo vyresniosios sesers. Mokykloje mokėsi vidutiniškai, buvo nuoširdi draugiška. Baigusi vidurinę, įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą. Žaidė rankinį "Žalgiryje", jau nepriklausomybės metais, žaidė užsienyje: Slovakijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Islandijoje. Islandijoje buvo pripažinta geriausia tos šalies rankinio vartininke. Liko gyventi Islandijoje, dirba vaikų darželyje. Vaiva labai mielas, šiltas, draugiškas žmogus.
Vaivos vaikai, mano anūkai – Ignas ir Monika. Lankiausi pas juos, įdomi šalis, turiu daug nuotraukų.

Anūkai ir dukra atvažiuoja aplankyti tik vasarą. 
Namuose darbuojuosi, sode po truputį kuičiuosi, taip ir nepastebėjau, kad  įpusėjau savo gyvenimo devintąjį dešimtmetį.

Mes, klasės draugai reiškiame nuoširdžią užuojautą dukrai Vaivai, anūkams Ignui ir Monikai, Astai ir Giedriui, sesutei Romai.

Liūdime kartu su Jumis. 

                                      

Palaidota Karmėlavos kapinėse, Kauno raj.

ATSISVEIKINAME SU PETRU ALGIRDU KAROSU

.
Eidamas 86 - tuosius gyvenimo metus mirė Petras Algirdas Karosas. Algirdas gimė 1932 m. Paketurių kaime. Mokėsi Kupiškyje. Baigęs Kupiškio vidurinę mokyklą 1952 m. įstojo  į Kauno Ž Ū Akademiją, machanizacijos fakultetą. Baigęs ją inžinierius mechanikas dirbo Kupiškio MTS. Po dviejų metų pereina Į Byčių kolūkį vyriausiu inžinieriumi. Čia Algis darbuojasi 6 metus. Vėliau po pora metų dirba ŽŪ valdyboje ir ŽŪ Susivienijime. Vienuolika metų Algirdas išdirbo Šepetos durpių -kraiko ir Statybinių medžiagų gamyklose. Vėliau, net 16 metų darbavosi Aklųjų draugijoje. Po šių visų darbų išėjo į užtarnautą poilsį, dabar su dukrų šeimomis gyveno Žemaitijoje šalia Kretingos ir džiaugėsi puikiais anūkais.
Algirdo klasės draugai liūdi kartu su dukromis Palmira ir Dalia ir visais artimaisiais.
Reiškiame gilią užuojautą dukroms, anūkams ir anūkėms, giminėms, artimiesiems ir visiems pažinojusiems nuoširdų draugą, kupiškėną Petrą Algirdą.

KLASIOKAI 2017 M PABAIGOJE

Klasiokai palydim 2017 metus. Vilnius 2017.12.29