Mirė ZINAIDA PETRULYTĖ

 

Eidama 93 - čiuosius  gyvenimo metus 2025 m mirė klasės draugė ZINAIDA PTRULYTĖ. ZINA gimė 1932 m. rudenį amatininkų Povilo ir Emilijos Alasevičiūtės Petrulių šeimoje. 

1939 m. pradėjo lankyti Noriūnų pradinę mokyklą, o ją baigus išlaikė egzaminus į Kupiškio gimnazijos pirmą klasę. 

Neapsakoma meilė knygai, nuvedė į Šiaulių Mokytojų institutą, o vėliau į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą. Būti mokytoja sekėsi: mylėjau vaikus, savo dėstomus dalykus, turizmą ir kraštotyrą. Daug keliaudavau su auklėtiniais.  Mėgau tvarką, gerbiau darbščiuosius, reikliuosius.

Per visus 40 su viršum metų dirbau trijose mokyklose: Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje eiline mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja (25 metus), Kupiškio vidurinėje (1 metus), o Noriūnų aštuonmetėje mokykloje nuo 1979 m. rugsėjo eiline mokytoja (virš 10 metų) iki pensijos.

 Antrais mokytojavimo metais susitaupius, nusipirkau dviratį. Gyvenimas palengvėjo, nes tada skraidžiau lyg su sparnais.

Turtų nesusikroviau, miestu nesusiviliojau, o visa, ko atsiekiai darbščių tėvų ir pačios pastangomis.

Esu dėkinga tėvams už tai kuo dabar esu.

Mes, Zinos klasiokai, žiūrėjome, klausėmės ir gerėjomis jos gražiais (nebūtų pedagogė) pasakojimais, prisiminimais ir dėstymais apie gimtąją Palėvenę, Lietuvos RT laidose „Mūsų miesteliai“. Sėkmės Tau Zina.

MIRĖ IRENA (JURA) LATVYTĖ

 Eidama 90 - tuosius gyvenimo metus, 2023 m mirė Irena Latvytė. 

 Ji  gimė 1933 m. Smilgių kaime, Kupiškio pašonėje. 

Irena (gimnazijoje mes ją vadindavome Jūra) Baigė lituanistikos studijas Vilniaus Universitete.  Baigusi studijas Irena išvažiavo mokytojauti į Žemaitiją, į Užventį. Mokiniai bendrinę lietuvių kalbą mokėjo blogai, labai žemaičiavo. Būdavo įdomu pasikalbėti su klase tarmiškai, jie žemaitiškai, o Irena kupiškėniškai. Jie mane suprasdavo pakankamai gerai. O aš juos, ne visada, buvo visiškai nežinomų žodžių arba jų reikšmė visai kita.

Irena labai bijojo, kaip seksis abiturientams išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą raštu, nes jie darydavo aibes klaidų, dėl žemaitiškos tarmės įtakos. 

Po metų Irena mokytojauja Luokės vidurinėje mokykloje. Aplinka apie Luokę graži, tik nepatiko tai, kad aparta būdavo iki pat Šatrijos kalno papėdės. Po metų kitų Irena grįžta į Vilnių, Mokslų akademijos žodynų sektorių. Padirbusi čia  keletą metų Irena pereina į Meninio konstravimo biurą, čia dirbo prie reklamos, etikečių redagavimo. Paagituota perėjo dirbti į Mėsos ir pieno pramonės ministerijos konstravimo biurą, su tikslu, kad ten dirbantiems buvo skiriami butai. Platus darbo baras priklausė Irenai šiame biure: tekstų redagavimas ir taisymas, kalbų vadovams ruošimas, reklama ir kita.

Gimnazijoje ji mėgo eiliuotai užrašyti klasės draugų gyvenimą. Dalis jos eilių yra išlikę ir patalpinti šioje svetainėje. Paklausta gal turi savo kūrybos eilių ir dabar, ji atsakė, kad visas jaunystės kvailystes jau seniai sudegino.

Irena palaidota Ginkūnų kapinėse šalia Šiaulių.

ANAPILIN IŠKELIAVO MARIJA ZABARSKAITĖ - GABNIENĖ

 .

MARIJA ZABARSKAITĖ-GABNIENĖ

Marija Zabarskaitė 1952 m.  Eidama 92-antruosius metus, 2025 m. liepos 13 d.  anapilin iškeliavo klasės draugė Marytė. Ji gimė  1933-siais metais rugpjūčio tryliktąją, netoli Kupiškio esančiame kaime –    Migonyse. Per trejus metus baigė vietinę Migonių pradinę mokyklą, nuo 1944-tųjų mokslus tęsė  Šimonių progimnazijoje. Vidurinį išsilavinimą įgijo 1952-siais, baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą. Baigusi kursus ir gavusi bibliotekininkės pažymėjimą, paskirta dirbti  į Skapiškio miestelio biblioteką. Čia ir dirbo iki pensijos. Bibliotekoje darbą pradėjo 1956-taisiais metais ir netruko suprasti radusi darbą, kuris yra mielas. Tad jau 1958-taisiais metais bibliotekininkystės ėmė mokytis Kultūros ir švietimo technikume, kurį baigusi tapo bibliotekininke specialiste. . Kartu su vyru užaugino 3 vaikus, kurie padovanojo 6 anūkus: 5 anūkes ir anūką. Vyriausioji dukra Vida baigė Utenos politechnikumą, vidurinėlė Ramunė - Vilniaus Valstybinį universitetą, jaunėlis sūnus Dainius – Vilniaus Statybos technikumą. Abi dukros su šeimomis gyvena ir dirba Vilniuje, o sūnus su šeima liko gyventi ir ūkininkauti gimtajame Skapiškyje.

Marija kalbėjo "Turbūt gyvenimas manęs nelepino lygiai kaip ir kitų, to meto žmonių. Tačiau dabar pagalvojusi kokią gražią šeimą turiu, kiek draugų ar žmonių, kurie mane pamena ir gerbia iš darbo bibliotekoje laikų, pagalvoju, kad gyvenu laimingą gyvenimą, džiaugiuosi vaikų ir anūkų pasiekimais.

Marija su  dukra Vida ir vyru Stasiu

 .

Živilė Antanina Mačionienė - Brazauskaitė

 .

Prisimindami  klasės draugę ŽIVILĘ MAČIONIENĘ (1933-11-21 - 2023-01-11) po šv. Mišių Bernardinų bažnyčioje, aplankėme Živilės ir Zenono kapą Rasų kapinėse. Prie sniegučiu padengto kapo, kartu su Živilės dukromis ir sūnumi, anūkais bei giminėmis, mes - klasės draugai,  pamatėme, kiek mažai mūsų belikę.

Miela Živile, atlikę likusius darbelius, mes klasiokai pasuksime tavo pramintu takeliu, lauk mūsų ...

foto Dalios Mačionytės

Algirdas Šukys - "Atminties dienoraščiai"

 .

                              Algirdo Šukio žmona DAIVA

... sūnus MINDAUGASA

Didžioji jo gyvenimo dalis praėjo Sibire - tremtyje. Patyręs ir ištvėręs visokiausius rūsčius išbandymus, žmogus nepasimetė , išliko savimi, nesukaupė geluonies, o atskleidė geriausias savybes  ir gabumus, paveldėtus ir puoselėtus tėvų. Žmogaus švietimas, lavinimas ir kultūros ugdymas tapo asmeniniu tikslu. Savo mokiniams kaip didžiulę dovaną ateičiai paliko ne tik reikalingas žinias, bet ir teigiamos energijos, aukštos moralės, mąstymo platumo, pilietiškumo, padorumo ir žmoniškos šilumos užtaisą.

Knyga "Atminties dienoraščiai" - ne apsakymai, ne romanas. Ji Pati Gyvenimo Tiesa ... neveda lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti - apie pasaulio tvarką, apie Asmenybės ir Sistemos susidūrimą, apie priešybes ir įtampas tarp jų, apie stiprybę ir gebėjimą išlikti, apie tai , ko moko (ar ne) istorija, apie jos įvykių cikliškumą ...  ( Iš knygos pristatymo medžiagos)    

PALYDIME NIJOLĘ KEMEKLYTĘ

.

Nijolė 1957 m.

Eidama 91 gyvenimo metus, 2023 gegužės 31 d. mirė klasės draugė

Nijolė Kemeklytė. Ji  gimė 1933 m. Panevėžyje. Mama Elvyra Čiurlytė, tėtis Kazimieras - Kemekliai. Mama - mokytoja, tėtis - advokatas. Mokėsi  Linkuvoje. Paskutinę gimnazijos klasę baigė Kupiškyje. 

           Po to, prasidėjo studijos Vilniaus universitete. Paskaitas ir seminarus Istorijos ir filologijos fakultete lankė kaip kalbėjo Nijolė  labai sąžiningai, bijojo gauti trejetą ir prarasti stipendiją. Kai 1938 m. mirė tėvelis, trimis vakais rūpinosi mama, tai visi gyveno iš jos kuklios mokytojos algos.

        Bet jaunystė ir optimizmas žengia greta, tai ji apskaičiavo kiek rb. gali išleisti dienai ir to laikėsi. Laisvalaikiu dainavo universiteto akademiniame chore, su kuriuo keliavo į Estiją, Leningradą ir kt. Įdomi buvo specialybės praktika : ją atliko Maskvos, Leningrado bibliotekose, o ten susipažino su muziejais, teatru ir kultūrinėmis įstaigomis.

Kai baigė universitetą, buvo paskirta dirbti į Klaipėdos apskrities Viešąją I. Simonaitytės biblioteką, kur išdirbo 1957 – 59 metus. 

  1959 m. pradėjo dirbti Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus Viešoje bibliotekoje direktoriaus pavaduotoja m. daliai. 

1967 m. Nijolė perėjo  dirbti į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką knygų mainų skyriaus vedėja. Čia reikėjo organizuoti knygų mainus tarp atskirų mokslinių ir masinių bibliotekų, kurti automatizuotą knygų mainų sistemą.

Laisvalaikiu dainavo moterų „Aido“, vėliau MA choruose, keliavo po Lietuvą, sąjungines respublikas, bei Bulgariją, Vokietiją, Vengriją, Čekoslovakiją.

1992 m. išėjo į pensiją. Su dideliu džiaugsmu sutiko Lietuvos Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Išėjusi į pensiją dar dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Paveikslų galerijoje salės prižiūrėtoja. 

Nijolė sakė, senatvė ateina visiems, tai stengiuosi ne tik kovoti su ligomis, bet ir nepasiduoti pesimizmui, kol galiu domėtis gyvenimo naujienomis, kultūra.

           Dar likę gyvi, klasės draugai nuoširdžiai užjaučia gimines ir artimuosius dėl klasės draugės Nijolės mirties.

Palaidota Rasų kapinėse šeimos kape.