(58) klasės draugė - JULIJA GATAUTYTĖ-BAJARSKIENĖ

Gydytoja Julija Gatautytė 1952 m.

Julija Gatautytė – Bajarskienė

Julija gimė 1933 m. Bedalių kaime, Kupiškio raj. Bedalių kaimas yra tarp Antašavos ( 3 km) ir Vabalninko ( 6 km), tuomet priklausė Biržų apskričiai.. Mama Ona Baniulytė, tėtis Lionginas – Gataučiai.

Julijos broliai: Gediminas- miškininkas ir Boleslovas, sesutė Genovaitė.- buhalterijos specialistė.

Julijos šeima – mama, tėtis brolis Gediminas ir sesuo Genovaitė 1949 kovo mėn. buvo ištremti į Irkutsko kraštą.

Su broliu Boleslovu Lietuvoje likusi Julija, vis dėl to, sugebėjo baigti vidurinę mokyklą, medicinos mokyklą ir 1964 m. Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir tapti gydytoja.

Julija ilgai dirbo Vilniaus miesto II-oje poliklinikoje, Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje, kuri anksčiau  vadinosi Sveikatos Apsaugos ministerijos Ketvirtosios valdybos respublikine ligonine (valdžios ligoninė). Be to, ji dirbo Vilniaus miesto Centro poliklinikoje.
Vyras Remigijus - kinematografininkas.

Sūnus Liutauras - baigęs Gedimino technikos universitetą, statybos projektavimo specialistas.

Julija jau daktarė 1967 m.

Gydytoja Julija - darbe 2000 m.

Brolis Gediminas

Sesutė Genovaitė

Vyras Remigijus 1970 m.

Sūnus Liutauras 2005 m.

Julijos šeima: mama Ona, tėtis Lionginas, sesuo Genutė,  Sibiro platybėse,Irkutsko sritis prie Angaros 1958 m.

 Julija kelionėse

Švenčiam Auklėtojos 90-metį. Julija šešta iš kairės. 2004 m.

Sesutės Genovaitė ir Julija

Klasiokai po 55 metų: Jūra, Julija, Danutė, Nijolė Ke., Zita  2007 m.

(57) Klasės draugė - NIJOLĖ KINDERYTĖ

Nijolė Kinderytė

Nijolė studentė

Gimiau 1933 rugpjūčio 9 d. Bajorų kaime Skapiškio valsčiuje ir parapijoje. Mano abu tėveliai Antanas Kinderis ir Adelė Jankevičiūtė Kinderienė buvo kaimynai, abu gimę Bajoruose.

Šeimoje augome keturi vaikai: aš, Algimantas, Aldona ir Regina.

Šiuo metu mano kaime – liūdnas vaizdas: vos keli trobesiai, kapai ir šalia vieškelio rymantis koplytstulpis paskutiniam Lietuvos Ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, jo gimtos sodybos vietoje.

Pradinę mokyklą ir progimnaziją baigiau Skapiškyje. Nuo 1948 – Kupiškio gimnazijoje, kurią baigiau 1952 m. Nežiūrint pokario sunkumų, mūsų mokykloje buvo daug džiaugsmo ir šviesos. Mūsų auklėtojas Vladas Merkevičius (kartu su mumis atvykęs iš Skapiškio) buvo puikus žmogus, pedantas, mažakalbis, niekada mūsų nemoralizavo, buvo mūsų draugu ir diegė mums, ką buvo sukaupęs. Drauge su auklėtoja Felicija Jakutyte mus vedė į gyvenimą. Vaidinome scenoje, šokom, keliavom ...

Nijolė Kinderytė 2005 m.

Visi mūsų mokytojai buvo puikūs, įdomūs. O ir mes, visi klasiokai, nepaprasti: per tiek metų išsaugoję draugystę. Man ir šiandien atrodo, kad su Jūra „tebesėdim viename suole“, kaip ir pieš 60 metų ... O mūsų amžiaus detektyvas Albinas surinko visus, gyvus ir mirusius į vieną interneto puslapį. Jis per metus laiko pakalbino visus klasiokus, jų vaikus ir net anūkus, priversdamas parašyti arba papasakoti apie save.

Taigi, čia buvo nukrypimas į praeitį. O dabar rašau apie save toliau.

Gavusi brandos atestatą, nutariau metus padirbėti, palaukti, kol baigs  mokyklą brolis, ir tada važiuoti studijuoti į Vilnių. Išsiunčiau dešimt prašymų į rajonus, ieškodama mokytojos darbo. Gavau Plungės raj. Alsėdžių vid. Mokykloje. Atvykau į Plungę, transporto iki Alsėdžių (16 km) nėra. Einu pėsčia. Paveja senas kaimietis. Arklys keistai pakinkytas (su viena iena) į nematytą vežimą. Apsidžiaugiau, kai sustojo. Važiuojam, jis kalba, o aš beveik nesuprantu. Po pauzės klausia: „ Ar panelė, būsi iš Lietuvos ? Mat čia tai Žemaitija ! Pražuvau, pagalvojau ! Kaip reikės susikalbėti su vaikais. Gavau mokyti antrokus, susikalbėjau ir šiaip tai mokiau. Buvo labai įdomu. Sulaukiau  1953 – jų pavasario ir išvažiavau į Vilnių.

Įstojau į Valstybinio Pedagoginio instituto Fizikos –matematikos fakultetą.

1957 m. baigiau ir gavau paskyrimą į Ariogalą. Atidirbusi tris metus , kraustausi arčiau namų – į Ramygalą.

1963 m. persikėliau į Vilnių, keletą metų dirbau Komunalinio ūkio darbuotojų kursuose, o po to, M. K. Čiurlionio vid. mokykloje iki pensijos. Šioje mokykloje išdirbau 29 metus. Tai gražiausi ir įdomiausi gyvenimo metai. Mokykla pilna dailės darbų, muzikos ...Pavargę būsimi baleto artistai nuolat aiškina, kaip jiems nereikalinga matematika ...

Tačiau visus atkakliai mokiau matematikos tiesų. Daug žymių muzikantų, dailininkų, šokėjų augo mano akyse. Dabar malonu juos matyti scenoje, klausytis jų koncertų, lankytis parodose. O susitikimais su jais džiugina mano senatvę.

O visiems klasiokams ilgiausių metų! O kai susitiksime, vėl grįšim į jaunystę !

Kinderių šeima: tėtis, sūnus Algimantas, dukros Aldona, Nijolė ir mama. 1947 m.

Skapiškėnai: Linas, Nijolė ir ...Stasytė

Mokytoja Nijolė su auklėtiniais.Ariogala 1958 m.

Alsėdžių mokytojos 1953 m.

Nijolė studentė 1955 m.

Dar Nijolytė

Laima, Nijolė su Jonuku

Neišskiriamos draugės

Prie M. K. Čiurlionio Menų mokyklos

Nijolė, patyrusi pedagogė Vilniuje

Koks čia juokas, kai Nijolė tokia rimta

Renkasi klasiokai

...

Pridėti antraštę

Su sesute Regina Ariogaloje. 1959 m.

(56) Klasės draugė - JŪRA-IRENA ŠINKŪNAITĖ-ČIAPIENĖ

Jūra – Irena Šinkūnaitė – Čiapienė

Jūra Šinkūnaitė 1952 m.

Gimiau 1932 m. balandžio 23 d. Gaigalių kaime, Kupiškio rajone. Mama Emilija Puronaitė iš Jutkonių, tėtis Antanas - Šinkūnai. Tėveliai turėjo 16 ha žemės, kurioje gana nelengvai vertėsi. Todėl man, su broliu Vytautu (jaunesniu už mane 2 metais) teko patirti visą kaimo žemdirbio vaiko dalią.

Penkis skyrius (taip vadinosi tuo metu klasės) baigiau Gaigalių pradinėje mokykloje 1945 metais. Mokslai ten sekėsi neblogai, todėl labai norėjosi mokytis toliau. Bet mama norėjo tik pamokyti siuvėjos amato ir kad turėtų sau pagalbininkę ūkyje.

1945 – taisiais, tik praėjus frontui, Šimonių miestelyje buvo atidaryta septynmetė mokykla. Todėl, kai dalis Gaigalių klasės draugių išvažiavo ten mokytis, tik per ašaras pavyko išvažiuoti ten mokytis, nors ir gerokai pavėlavus.

Sunkūs ir šiurpūs buvo pokario metai. Iki mokyklos 7 km, pėsčia nepavaikščiosi, todėl nusamdė pas miestelio davatkėlę butą ir tik savaitgalyje ar lietus, ar pūgos parbrisdavome į namus.

1947 – taisiais baigiau septynmetę ir įstojau į Kupiškio vidurinę mokyklą.

Iš septynmetės atėjau su silpnomis matematikos žiniomis, todėl per visą vidurinėje mokymosi laiką vargau su matematikos mokslais. O ir aplamai tikslieji mokslai visai netraukė. (juk mus mokė tikrai reiklus matematikas A. Dubrindis).

Bet šioje mokykloje prabėgo patys gražiausi ir nepamirštami gyvenimo metai. Čia ir klasės draugai, ir mokytojai davė tiek žinių, tiek tikros gyvenimiškos patirties, kad visame gyvenime gali jos semtis.

Šioje mokykloje, o ypač mūsų klasėje nebuvo nesantaikos, kokių nors patyčių, žeminimo ar vieni kitų išskyrimo. Visi buvome lygūs visus mus labai tiesiai vedė auklėtojai Vl. Merkevičius, F. Jakutytė ir visas mokytojų kolektyvas. Čia aš sutikau geriausią savo draugę Nijolę Ki.

1952 m. įstojau į Šiaulių Mokytojų institutą, kurį baigiau 1954 m. tapau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir gavau paskyrimą į Pakruojo rajono Klovainių septynmetę mokyklą.

Nuo šiol prasidėjo mano darbinė veikla.

Nuo 1957 iki 1961 m. teko padirbėti rajone Pionierių namų direktore, vėliau komjaunimo sekretore.

1961 – aisiais jau su šeima teko grįžti atgal į Klovainius 1963 m. buvusiai direktorei išvykus į rajoną, mokyklos vadovo pareigos atiteko man.

Nuo šiol teko tempti nelengvą vežimą. 1963 m. pastatė naują aštuonmetė mokyklą. Teko keltis iš seno „špitolės“ namo į erdvią, šviesią tais laikais mokyklą. Bet aplink visą pastatą telkšojo statybų metu padarytos balos, statybinių medžiagų atliekos, nebuvo sporto aikštynų, mokymo – bandymų sklypo, geografų aikštelės, net elementaraus ūkinio pastato, pagaliau ir mokymo – auklėjimo bazės.

Visa tai kūrėme savo mokytojų, mokinių rankomis, remiami „Pavasario“ kolūkio, švietimo skyriaus.

Nors ir nelengvai ir labai pamažu, bet mokykla sutvirtėjo.

Paaugo ir mano šeima: sūnus Aurelijus ir dukrytė Vilma. Sūnui baigus Rozalimo vidurinę, teko atlikti karinę tarnybą, o Vilma, ją baigus, įstojo į Vilniaus universitetą - istorikė.

Ir man pačiai tuo laikotarpiu nuo 1975 iki 1979 metų teko baigti Vilniaus Pedagoginį institutą, nes baigtas Šiaulių Mokytojų institutas buvo tik dvimetis – nepilnas aukštasis.

Ir taip prie mokyklos „vairo“ išdirbau iki 1988 m., iki pat išėjimo į pensiją. Tais pačiais metais mokyklai ėmė vadovauti jaunas vadovas. Su atgimimu atėjo laikas permainoms, naujiems gaiviems vėjams. Ateina laikas senimui pailsėti. Bet mokykloje dar likau mokyti gimtosios kalbos iki 1993 m, o po to, teko užverti mokyklos duris, palikti draugus, jaunimo šurmulį ... Pilkos buvo dienos, bet ir tai po kelių metų priblėso.

Šiuo metu esu 2 ha „ūkio“ vadovas. Persikvalifikavau į žemdirbišką specialybę, kitaip tariant, prisiduriu prie ne itin solidžios pensijos. O svarbiausia ne nauda, o pasitenkinimas, kad turiu ką veikti, nėra kada nuobodžiauti.

Taip atšuoliavo solidus amžiaus Jubiliejus. Apie tai galėsit paskaityti rajoninio laikraščio žinutėje.

Tai beveik viską išklojau apie save. Beliko trumpai apie šeimą. Sūnus Aurelijus dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Dukra Vilmutė gyvena Kaune, dirba turizmo firmoje. 
Vyras – pensininkas. Gyvename labai gražiame Klovainių miestelyje.   
Pakruojo rajono laikraštis "Auksinė varpa" 2012 m. gegužės 30 d. žurnalistas A. Padora savo straipsnyje "Klovainių mokykla atšventė 100 metų jubiliejų" rašo: Klovainių pagrindinės mokyklos 100-ojo jubiliejaus proga mokyklos vadovas Donatas Sereikis ilgiausiai mokyklai vadovavusiai direktorei Irenai Čiapienei, atšventusiai 80-ąjį gimtadienį, padovanojo vardinę juostą.
Susirinkusieji atsistoję  "Ilgiausių metų" giesme pagerbė ne vieną dešimtmetį Klovainių pagrindinei mokyklai vadovavusią direktorę -  Ireną Čiapienę.
"Dirbome kiek sugebėjome, kiek leido išsilavinimas ir to meto sąlygos. Šiandien pagrindinė mokykla-stebuklas !", - šeštojo dešimtmečio pradžioje į Klovainių žemę šaknis įleidusiai kupiškėnų krašto dukrai Irenai Čiapienei Daugyvenės kraštas - antroji gimtinė.
"Pakruojo kraštas" rašo: "Šimtmečio šventė į Klovainių mokyklą sukvietė kelių kartų buvusius moksleivius ir pedagogus. Ilgiausiai (26 m.) vadovavusi mokyklai buvusi direktorė Irena Čiapienė ir dabartinis vadovas Donatas Sireikis atidengė šimtmečiui skirtą paminklą, uždegė aukurą. Buvę mokytojai pasodino Šimtmečio ąžuoliuką ..."

Jūra su mama, tėčiu ir broleliu 1957 m.

 Iš dešinės vyras Stasys, iš kairės brolis Vytautas 1959 m.

Jūros tėtis: Gyveno Peterburge, Penzoje, Kaune. Po vedybų apsigyveno Šimonių vls. ir tapo žemdirbiu.

Jūra su dukryte Vilma

Sūnus Aurelijus prie savo namų

Jūra, antra iš kairės, daugkartinė dainų šventės dalyve

Choristai su kompozitoriumi ir dirigentu K. Kavecku.

Klovainių mokytojos. Jūra jau direktorė-viduryje 1964 m.

Klovainių mokytojai. Jūra trečia iš kairės. 1964 m.

2011 m. svečiuose pas buvusius mokinius

Prie senosios mokyklos pastato. Mokiniai, mokytojai, tėveliai. 1962 m.

Gaigalių pr. mokyklos  mokiniai su mokytojais Ona Vaitkevičiene ir Kaziu Šauliu. Jūra ketvirta iš dešinės. 1941 m.

Jūra su pirmokais ir jų mokytoja J. Skabickiene. Jūros sūnus Aurelijus antroje eilėje penktas iš kairės, o keturmetė Vilma  niekur nesitraukia nuo mamos. 1967 m. 

Ant Palangos tilto 1957 m.

"Auksinės varpos" reportažas 2012.05.30

 "PAKRUOJO KRAŠTO" REPORTAŽAI MININT KLOVAINIŲ MOKYKLOS ŠIMTMETĮ IR ILGIAUSIAI DIRBUSIĄ DIREKTORĘ IRENĄ (JŪRĄ) ŠINKŪNAITĘ - ČIAPIENĘ. 2012.06.1d.