(44) Klasės draugė - EUGENIJA SEIBUTYTĖ-ANTANAVIČIENĖ

Eugenija Seibutytė - Antanavičienė - ne teatralė, ne tapytoja, bet, kad tikra menininkė - to nenuneigsi. Jos menai - nesuskaičiuojama daugybė prašmatniausių rankdarbių. Neria Eugenija įmantriausių raštų staltieses ir servetėles, įspūdingas raštuotas pirštines, skraistes.

Neišmanydamas spalvų ir raštų dermės, tokių mezginių nesukursi. Iš kur visa tai ateina, sunku pasakyti. Tautodailininkė ir pati nežino.

Eugenija Antanavičienė gimė 1934 metais Kupiškyje. Mama Uršulė Gaidimauskaitė, tėtis Gasparas - Seibučiai.

Čia pabaigė vidurinę mokyklą, o paskui tęsė mokslus Kauno kūno kultūros institute.

Sportas - neatsiejama Eugenijos gyvenimo dalis, šiai aistrai atiduotas visas gyvenimas. Šalia ilgametės pedagoginės veiklos rikiuojasi įvairūs sportiniai pasiekimai: Lietuvos rinktinės narė  ( 3 m.), šuolio į tolį čempionė (1956 m.). Be šuolių, Eugenija užsiiminėjo tuometine penkiakove: 80 m. barjerinis bėgimas, 200 m. bėgimas, šuoliai į tolį ir į aukštį ir rutulio stūmimas.
Baigusi KKI pagal paskyrimą vyksta į Klaipėdą, 2 metus dirba lengvosios atletikos trenere, po to, vidurinių mokyklų fizinio lavinimo mokytoja.

Tačiau rankdarbiai visada ėjo greta, nuo pat vaikystės. Nors vaikystėje Eugeniją labiau masino judrūs žaidimai, nei mezgimas, bet mezgėja mama savo pavyzdžiu pamažu įskiepijo dukrai meilę nėriniui. Mažoji Eugenija spėjo viską: pirmauti šokinėjimo per ledo lytis varžybose, daug skaityti ir, žinoma, nerti. Taip ir nėrė abi su mama, viena už kitą geriau. Ir nors Eugenija pasirinko sporto pedagogės profesiją, aistra rankdarbiams niekur nedingo.

Išėjus į pensiją, visos Eugenijos dienos skirtos rankdarbiams: mezga virbalais, vašeliu neria įmantrias kiauraraštes ažūrines staltieses, kaskart pasirinkdama vis sunkesnį raštą, lyg naują barjerą, kurį reikia įveikti.

Nelengva buvo moters ir motinos dalia, su vyru Stasiu Antanavičiai užaugino du vaikus: Rimantą, kuris turi dukrą Liną, o jos sūnus Matas Eugenijai yra jau proanūkis. Dukros Vidos      ( mirė 2011 m.) vaikai Aneta gimnazistė Visagine,o  Janas, baigęs Notingemo universitetą gyvena Anglijoje.
Nėrimas Eugenijai buvo ta rami užuovėja, tik jos ir tik jai vienai egzistuojantis pasaulis, kur buvo galima pamiršti viską ir nuskęsti savo svajose.
Eugenija turi puikią atmintį, besikalbant telefonu deklamavo Irenos Latvytės eiles apie klasę ir mokytojus, bei klasiokų ir mokytojų sentencijas prisiminimų albume.

Darbas ir kūryba yra pati geriausia jos terapija, gelbėjanti nuo sunkių minčių ir skausmo. Nemėgstanti skųstis ir aimanuoti, nėrinyje Eugenija gali sudėti viską, lyg rašytų savo godų dienoraštį. Pabaigia vieną dienoraščio lapą, imasi kito. Taip ir auga baltų staltiesių ir margų pirštinių stirtos.

Eugenija Antanavičienė surengė tik dvi personalines savo rankdarbių parodas Ignalinoje ir Klaipėdoje, bet darbų yra tiek, kad galėtų juos rodyti ir rodyti.

Eugenijos brolis Algimantas - veterinarijos gydytojas ir visuomenės veikėjas dirba ir gyvena Kupiškio rajone.

Ruošta pagal Birutės Skaisgirienės straipsnį.

 Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

                                          Vidurinė baigta 1952 m. Eugenija viršuje dešinėje

Klasiokės. Eugenija antroje eilėje antra iš kairės 1950 m.

Eugenijos sukurta staltiesė

Ar ne meno kūrinys ?

(43) Klasės draugė - REGINA ŠIRVINSKAITĖ-NEURONIENĖ

Regina Širvinskaitė 

.     

     Regina Širvinskaitė gimė 1933-04-19 d. Kupiškyje. Mama Teklė Stasiūnaitė, tėtis Jonas – Širvinskai. Tėvai dar gyveno Panevėžyje ir dirbo Panevėžio Mokytojų seminarijoje. 1937 m. seminarija buvo uždaryta, ir tėvai atsikėlė į Kupiškį. 1940 m. gegužės 01 dieną Regina pradėjo eiti į mokyklą, o tų pačių metų birželio vidury mokslo metai jau buvo užbaigti. Užbaigimo ceremonijos metu stadione vyko ir kareivių pasirodymas. Tuomet ir pasklido žinia, kad į Vilnių įvesta rusų kariuomenė.

1946 m. 2 klasė, auklėtoja J. Mažylienė. Iš visų mergaičių vidurinę baigė dešimt.

1947 m. - 3 klasė, auklėtoja M. Urmulevičienė

1948 m.- 4 klasė, auklėtoja M. Urmulevičienė

1948 m. - 5 klasė.

1949 metų pavasarį per chemijos pamoką, prie Kupos (klasės dalis)

Prie srauniosios Kupos

Spektaklio "Jus šaukia Taimyras"artistai - klasiokai

Devintokės prie Ramovės

Su Ignu draugavo nuo trejų metų ir kartu mokėsi nuo pirmo skyriaus. Jų mamos buvo labai geros draugės

Kūno kultūra mokyklos kieme.

Kupiškio centre 1950 m.

Rudens talkoje

Vidurinė mokykla jau baigta 1952 m.

1952 – 1957 m. Regina mokėsi Žemės ūkio akademijos Žemėtvarkos fakultete.

1957 m. baigusi pradėjo dirbti Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje inžiniere, vėliau – vyresniąja inžiniere, vedančiąja inžiniere. Dirbo iki pensijos 1988 m. , vėliau 17 metų dirbo Kuršių Nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejuje.

Vida, Genutė ir Regina ,draugės nuo pirmo skyriaus

Vyras Alfonsas – tolimojo plaukiojimo šturmanas, vėliau ilgą laiką dirbo kapitonu.

Užaugino tris vaikus: Audronę, Antaną ir Vytautą. Jau turi keturis anūkus:  Mantą, Domą, Marių ir Andrių,  ir du proanūkius: Austėją ir Faustą.

Reginos brolis Otilijus – pagal profesiją automechanikas, sesuo Ramutė apskaitos specialistė,

Reginos Šeima

Regina prie Kuršių marių krantinės su anūkais

Anūkas Domas

Vaikai ir anūkai

Proanūkiai Austėja ir Faustas

(41) Klasės draugas - JONAS VOSYLIS

Jonas studijų metu 1953 m.

Jonas Vosylis gimė 1933 m. Kupiškio raj. Bakšėnų kaime, Salamiesčio par. Mama Vincenta Baniulytė, tėtis Antanas – Vosyliai.

Jonas lankė Bakšėnų pradžios mokyklą, o 1944 – 52 metais mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Mokslai sekėsi gerai, Jonas buvo linkęs į tiksliuosius mokslus. Buvo stropus ir ramus berniukas.

Baigęs vidurinę Jonas įstoja studijuoti į Vilniaus Universiteto fizikos – matematikos fakultetą.  Jonas manė, kad matematika yra vyrų reikalas, todėl savo jaunesnę sesutę Klementiną atkalbėjo nuo  matematikos studijų, todėl ji tapo lituaniste su matematiniais  polinkiais.

Jonas Vosylis 1951 m.

Baigęs Universitetą, 1957 – 63 m. jis dirbo Ariogalos vidurinės mokyklos matematikos mokytoju, mokymo skyriaus vedėju. Ramų gerą mokytoją labai mėgo jo mokiniai. Turėjo neblogą foto aparatą, todėl apie mokyklos gyvenimą yra padaręs daug nuotraukų.

Į klasiokų susitikimus Jonelis užsukdavo retai, kodėl -  atsakymo neturime.

1963 – 82 metais perkeliamas į Vilkijos vidurinę mokyklą ir dirba vidurinės mokyklos direktoriumi.

1982 – 98 m. dirbo “Draugystės” kolūkio pirmininko pavaduotoju.

Su žmona Nijole Aukštikalnyte – pedagoge ir bibliotekininke turi sūnų ir dvi dukteris. Sūnus Raimundas – melioracijos specialistas, dukros: Daiva medikė, Ramūnė ekonomistė. Šiuo metu Jonas gyvena Vilkijoje.

(40) Klasės draugas - JUOZAS MARTINONIS

Juozas Martinonis gimė 1932 m. Kreipšių kaime, Skapiškio par., Kupiškio raj. Mama Ona Švelnytė iš Gindvilių, tėtis Matas – Martinoniai. Juozas turėjo brolį Vladą, gimusį 1918 m. Jis žuvo 1944 m. Seseris: Vladą – medicinos seselę ir Melioniją – baigusią Salų žemės ūkio mokyklą.

Juozas Martinonis 1952 m.

1948 m. Juozas baigė Skapiškio progimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kupiškio vidurinę mokyklą. Juozas buvo aukštas išvaizdus vaikinas, žavėjęs ne vieną klasės ar gimnazijos merginą. Mėgo sportuoti, grojo dūdų orkestre, pradžioje su bosine triūba, vėliau bugnu, nes šeimininkas pas kurį jis gyveno, kategoriškai uždraudė mokytis namuose, kad negąsdinti mažų vaikų. Juozas rimtai nusiminė, negi mokytis eisi į laukus. Nuėjęs pas orkestro vadovą pasiguodė savo bėda, mat orkestro dalyviams nereikėdavo mokėti  pinigėlių už mokslą. Orkestro vadovas triūbą pakeitė į bugną, o Juozas linksmas grįžo į nuomojamą butelį.

Juozas buvo pripažintas geru šokėju, tad šokių pradžioje išsivedęs merginą, taip sušokdavo suktą valsą, kad visi turėdavo į ką pažiūrėti. Jis su partnere, tiesiog skriedavo mokyklos salės grindimis.

1952 m. Juozas su 2 klasiokais įstoja į Daugpilio aviacijos mokyklą. 1955 m. birželį baigęs mokslus gauna techniko – prietaisininko specialybę ir leitenanto karinį laipsnį. Jiems mokslai Daugpilyje 8 mėn. buvo pratęsti, kad jie galėtų aptarnauti naujus TU tipo lėktuvus  Pagal paskyrimą 1955-58 m. tarnauja Melitopolyje, Ukrainoje.

Susitarę su klasioku Boleslovu Kaušakiu, nutaria toliau mokytis Rygos aukštojoje aviacijos mokykloje. Stojamuosius išlaiko gerais pažymiais, tik rusų kalbos gauna trejetus. Įtarę, kad dėl to gali jų nepriimti, abu nueina pas mokyklos vadovą pulkininką ir jam įrodo, kad rusų kalba nėra jiems gimtoji.

1958 – 1960 m. baigus du aukštosios mokyklos kursus Sovietų Sąjungos vadovybė pasiryžta milijonu ir du šimtus tūkstančių žmonių,sumažinti kariuomenę. Panaikinama Rygos aukštoji aviacijos mokykla. Juozas demobilizuojasi ir įstoja į  Leningrado Politechnikos instituto elektromechanikos fakultetą. Jame mokėsi neakivaizdiniu būdu. Pagal demobilizacijos sąlygas per 7 mėn.  Vilniuje gauna butą ir dirba “Elfos” konstravimo biure sektoriaus vadovu. Nuo 1968 iki 2000 m. darbuojasi Elektrografijos institute laboratorijos vadovu, tech. kontrolės viršininku ir vyriausiuoju kontrolieriumi.

Žmona Regina – Algė bibliotekininkė, kurią vedė dar gyvendamas Rygoje. Sūnūs: Saulius – architektas, gyvena Vilniuje, Kęstutis – inž.  statybininkas, gyvena Panevėžyje. Abu turi po du sūnus. Tad viso yra 7 Martinoniai, tai klasiokų tarpe rekordinis rezultatas.  

Juozas kursantas 1953 m.

Juozas ir Algis jau karininkai 1956 m.

Martinonių šeima: Regina-Algė, Kęstutis, Saulius ir tėtė Juozas 1968 m.

Juozas 2010 m.

Kursantai: Algis, Boleslovas, Juozas 1954 m.