Mirė ZINAIDA PETRULYTĖ

 

Eidama 93 - čiuosius  gyvenimo metus 2025 m mirė klasės draugė ZINAIDA PTRULYTĖ. ZINA gimė 1932 m. rudenį amatininkų Povilo ir Emilijos Alasevičiūtės Petrulių šeimoje. 

1939 m. pradėjo lankyti Noriūnų pradinę mokyklą, o ją baigus išlaikė egzaminus į Kupiškio gimnazijos pirmą klasę. 

Neapsakoma meilė knygai, nuvedė į Šiaulių Mokytojų institutą, o vėliau į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą. Būti mokytoja sekėsi: mylėjau vaikus, savo dėstomus dalykus, turizmą ir kraštotyrą. Daug keliaudavau su auklėtiniais.  Mėgau tvarką, gerbiau darbščiuosius, reikliuosius.

Per visus 40 su viršum metų dirbau trijose mokyklose: Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje eiline mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja (25 metus), Kupiškio vidurinėje (1 metus), o Noriūnų aštuonmetėje mokykloje nuo 1979 m. rugsėjo eiline mokytoja (virš 10 metų) iki pensijos.

 Antrais mokytojavimo metais susitaupius, nusipirkau dviratį. Gyvenimas palengvėjo, nes tada skraidžiau lyg su sparnais.

Turtų nesusikroviau, miestu nesusiviliojau, o visa, ko atsiekiai darbščių tėvų ir pačios pastangomis.

Esu dėkinga tėvams už tai kuo dabar esu.

Mes, Zinos klasiokai, žiūrėjome, klausėmės ir gerėjomis jos gražiais (nebūtų pedagogė) pasakojimais, prisiminimais ir dėstymais apie gimtąją Palėvenę, Lietuvos RT laidose „Mūsų miesteliai“. Sėkmės Tau Zina.

MIRĖ IRENA (JURA) LATVYTĖ

 Eidama 90 - tuosius gyvenimo metus, 2023 m mirė Irena Latvytė. 

 Ji  gimė 1933 m. Smilgių kaime, Kupiškio pašonėje. 

Irena (gimnazijoje mes ją vadindavome Jūra) Baigė lituanistikos studijas Vilniaus Universitete.  Baigusi studijas Irena išvažiavo mokytojauti į Žemaitiją, į Užventį. Mokiniai bendrinę lietuvių kalbą mokėjo blogai, labai žemaičiavo. Būdavo įdomu pasikalbėti su klase tarmiškai, jie žemaitiškai, o Irena kupiškėniškai. Jie mane suprasdavo pakankamai gerai. O aš juos, ne visada, buvo visiškai nežinomų žodžių arba jų reikšmė visai kita.

Irena labai bijojo, kaip seksis abiturientams išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą raštu, nes jie darydavo aibes klaidų, dėl žemaitiškos tarmės įtakos. 

Po metų Irena mokytojauja Luokės vidurinėje mokykloje. Aplinka apie Luokę graži, tik nepatiko tai, kad aparta būdavo iki pat Šatrijos kalno papėdės. Po metų kitų Irena grįžta į Vilnių, Mokslų akademijos žodynų sektorių. Padirbusi čia  keletą metų Irena pereina į Meninio konstravimo biurą, čia dirbo prie reklamos, etikečių redagavimo. Paagituota perėjo dirbti į Mėsos ir pieno pramonės ministerijos konstravimo biurą, su tikslu, kad ten dirbantiems buvo skiriami butai. Platus darbo baras priklausė Irenai šiame biure: tekstų redagavimas ir taisymas, kalbų vadovams ruošimas, reklama ir kita.

Gimnazijoje ji mėgo eiliuotai užrašyti klasės draugų gyvenimą. Dalis jos eilių yra išlikę ir patalpinti šioje svetainėje. Paklausta gal turi savo kūrybos eilių ir dabar, ji atsakė, kad visas jaunystės kvailystes jau seniai sudegino.

Irena palaidota Ginkūnų kapinėse šalia Šiaulių.

ANAPILIN IŠKELIAVO MARIJA ZABARSKAITĖ - GABNIENĖ

 .

MARIJA ZABARSKAITĖ-GABNIENĖ

Marija Zabarskaitė 1952 m.  Eidama 92-antruosius metus, 2025 m. liepos 13 d.  anapilin iškeliavo klasės draugė Marytė. Ji gimė  1933-siais metais rugpjūčio tryliktąją, netoli Kupiškio esančiame kaime –    Migonyse. Per trejus metus baigė vietinę Migonių pradinę mokyklą, nuo 1944-tųjų mokslus tęsė  Šimonių progimnazijoje. Vidurinį išsilavinimą įgijo 1952-siais, baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą. Baigusi kursus ir gavusi bibliotekininkės pažymėjimą, paskirta dirbti  į Skapiškio miestelio biblioteką. Čia ir dirbo iki pensijos. Bibliotekoje darbą pradėjo 1956-taisiais metais ir netruko suprasti radusi darbą, kuris yra mielas. Tad jau 1958-taisiais metais bibliotekininkystės ėmė mokytis Kultūros ir švietimo technikume, kurį baigusi tapo bibliotekininke specialiste. . Kartu su vyru užaugino 3 vaikus, kurie padovanojo 6 anūkus: 5 anūkes ir anūką. Vyriausioji dukra Vida baigė Utenos politechnikumą, vidurinėlė Ramunė - Vilniaus Valstybinį universitetą, jaunėlis sūnus Dainius – Vilniaus Statybos technikumą. Abi dukros su šeimomis gyvena ir dirba Vilniuje, o sūnus su šeima liko gyventi ir ūkininkauti gimtajame Skapiškyje.

Marija kalbėjo "Turbūt gyvenimas manęs nelepino lygiai kaip ir kitų, to meto žmonių. Tačiau dabar pagalvojusi kokią gražią šeimą turiu, kiek draugų ar žmonių, kurie mane pamena ir gerbia iš darbo bibliotekoje laikų, pagalvoju, kad gyvenu laimingą gyvenimą, džiaugiuosi vaikų ir anūkų pasiekimais.

Marija su  dukra Vida ir vyru Stasiu

 .

Živilė Antanina Mačionienė - Brazauskaitė

 .

Prisimindami  klasės draugę ŽIVILĘ MAČIONIENĘ (1933-11-21 - 2023-01-11) po šv. Mišių Bernardinų bažnyčioje, aplankėme Živilės ir Zenono kapą Rasų kapinėse. Prie sniegučiu padengto kapo, kartu su Živilės dukromis ir sūnumi, anūkais bei giminėmis, mes - klasės draugai,  pamatėme, kiek mažai mūsų belikę.

Miela Živile, atlikę likusius darbelius, mes klasiokai pasuksime tavo pramintu takeliu, lauk mūsų ...

foto Dalios Mačionytės

Algirdas Šukys - "Atminties dienoraščiai"

 .

                              Algirdo Šukio žmona DAIVA

... sūnus MINDAUGASA

Didžioji jo gyvenimo dalis praėjo Sibire - tremtyje. Patyręs ir ištvėręs visokiausius rūsčius išbandymus, žmogus nepasimetė , išliko savimi, nesukaupė geluonies, o atskleidė geriausias savybes  ir gabumus, paveldėtus ir puoselėtus tėvų. Žmogaus švietimas, lavinimas ir kultūros ugdymas tapo asmeniniu tikslu. Savo mokiniams kaip didžiulę dovaną ateičiai paliko ne tik reikalingas žinias, bet ir teigiamos energijos, aukštos moralės, mąstymo platumo, pilietiškumo, padorumo ir žmoniškos šilumos užtaisą.

Knyga "Atminties dienoraščiai" - ne apsakymai, ne romanas. Ji Pati Gyvenimo Tiesa ... neveda lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti - apie pasaulio tvarką, apie Asmenybės ir Sistemos susidūrimą, apie priešybes ir įtampas tarp jų, apie stiprybę ir gebėjimą išlikti, apie tai , ko moko (ar ne) istorija, apie jos įvykių cikliškumą ...  ( Iš knygos pristatymo medžiagos)    

PALYDIME NIJOLĘ KEMEKLYTĘ

.

Nijolė 1957 m.

Eidama 91 gyvenimo metus, 2023 gegužės 31 d. mirė klasės draugė

Nijolė Kemeklytė. Ji  gimė 1933 m. Panevėžyje. Mama Elvyra Čiurlytė, tėtis Kazimieras - Kemekliai. Mama - mokytoja, tėtis - advokatas. Mokėsi  Linkuvoje. Paskutinę gimnazijos klasę baigė Kupiškyje. 

           Po to, prasidėjo studijos Vilniaus universitete. Paskaitas ir seminarus Istorijos ir filologijos fakultete lankė kaip kalbėjo Nijolė  labai sąžiningai, bijojo gauti trejetą ir prarasti stipendiją. Kai 1938 m. mirė tėvelis, trimis vakais rūpinosi mama, tai visi gyveno iš jos kuklios mokytojos algos.

        Bet jaunystė ir optimizmas žengia greta, tai ji apskaičiavo kiek rb. gali išleisti dienai ir to laikėsi. Laisvalaikiu dainavo universiteto akademiniame chore, su kuriuo keliavo į Estiją, Leningradą ir kt. Įdomi buvo specialybės praktika : ją atliko Maskvos, Leningrado bibliotekose, o ten susipažino su muziejais, teatru ir kultūrinėmis įstaigomis.

Kai baigė universitetą, buvo paskirta dirbti į Klaipėdos apskrities Viešąją I. Simonaitytės biblioteką, kur išdirbo 1957 – 59 metus. 

  1959 m. pradėjo dirbti Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus Viešoje bibliotekoje direktoriaus pavaduotoja m. daliai. 

1967 m. Nijolė perėjo  dirbti į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką knygų mainų skyriaus vedėja. Čia reikėjo organizuoti knygų mainus tarp atskirų mokslinių ir masinių bibliotekų, kurti automatizuotą knygų mainų sistemą.

Laisvalaikiu dainavo moterų „Aido“, vėliau MA choruose, keliavo po Lietuvą, sąjungines respublikas, bei Bulgariją, Vokietiją, Vengriją, Čekoslovakiją.

1992 m. išėjo į pensiją. Su dideliu džiaugsmu sutiko Lietuvos Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Išėjusi į pensiją dar dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Paveikslų galerijoje salės prižiūrėtoja. 

Nijolė sakė, senatvė ateina visiems, tai stengiuosi ne tik kovoti su ligomis, bet ir nepasiduoti pesimizmui, kol galiu domėtis gyvenimo naujienomis, kultūra.

           Dar likę gyvi, klasės draugai nuoširdžiai užjaučia gimines ir artimuosius dėl klasės draugės Nijolės mirties.

Palaidota Rasų kapinėse šeimos kape.

 

ATSISVEIKINAME SU ŽIVILE MAČIONIENE - BRAZAUSKAITE

 .

Eidama 90 - tuosius gyvenimo metus, 2023 m. sausio 11 d. mirė Živilė Antanina Mačionienė - Brazauskaitė.

Živilė gimė 1933 m. lapkričio 21 d. Utenoje)  Lietuvos architektė. 

 Pradžios ir vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje. Jos gabumai atsiskleidė jau besimokant vidurinėje. Ji buvo pirmoji apiforminant sienlaikraščius, ruošiant dekoracijas scenos veikaliukams. Pasirinkti mokslus ir būsimą profesiją jai nebuvo sunku.

 Pradžios ir vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje. Jos gabumai atsiskleidė jau besimokant vidurinėje. Ji buvo pirmoji apiforminant sienlaikraščius, ruošiant dekoracijas scenos veikaliukams. Pasirinkti mokslus ir būsimą profesiją jai nebuvo sunku.

Vyras chemijos mokslų daktaras docentas Zenonas Mačionis. 
1958 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1958–1965m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute, 1965–1966 m. Techninės estetikos mokslo tyrimų instituto sektoriaus vadovė, 1966–1973 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto grupės vadovė, 1973–1989 m. dirbo Paminklų konservavimo institute, nuo1994 m. dirba nuosavoje bendrovėje Vilniuje.

Parengė projektų: Klaipėdos senamiesčio, Šuminų, Strazdų, Vaišnoriškių kaimų Aukštaitijos nacionaliniame parke regeneravimo, dvarų ir parkų Rokiškyje,Pandėlyje,  Plungėje, Pikeliškėse, kapinių Plungėje, Nirtaičiuose(Radviliškio rajono savivaldybė), Rasų kapinėse Vilniuje, memorialinių sodybų –M. K. Čiurlionio Druskininkuose, S. Nėries Alvite, J. Basanavičiaus Ožkabaliuose (Vilkaviškio rajono savivaldybė) ir kitų restauravimo.  1958–1965 m. suprojektavo parkų, skverų, su kitais parengė Alytaus, Kelmės, Kupiškio bendruosius (buv. generalinius) planus.

Ž. MAČIONIENĖ - BRAZAUSKAITĖ    2012 M. VALSTYBINĖS JONO BASANAVIČIAUS  PREMIJOS LAUREATĖ 

Vaikai: Dalia Mačionytė  – teatrologė, floristė, Jurga Mačionytė  – teatro režisierė ir pedagogė, Vaidotas Mačionis  – transporto inžinierius. Živilė turi dvi anūkėles: Gerdą , Rusnę  ir anūką Kristijoną.

Klasės draugai ir pažįstami liūdi dėl Živilės mirties ir nuoširdžiai užjaučia dukras Dalią ir Jurgą bei sūnų Vaidotą, gimines ir artimuosius.

Palaidota Rasų kapinėse, Vilniuje.

VIRTUALUS KLASIOKŲ SUSITIKIMAS PO 70 METŲ

. 

Kas prabėgs greičiau,

Neg šaltas vėjas – mūsų metai,

 mūsų metai. (Maironis)

Nepastebimai jie praėjo. Šį birželį švenčiame 70 pavasarį, kai gavę brandos atestatus atsisveikinome su mokykla.

Mūsų buvo 46 (dvi klasės).

Bėgantys metai mažina draugų skaičių – jų vis mažėja, vis mažėja ...

Likome 12. Esame kartu su išėjusiais, juos prisimename ir minime drauge praleistas dienas.

Išsiskirdami prieš 70 metų dainavom savo dainą (klasės himną): „ linksmųjų bendraklasių ši kompanija gera. Svajojame ir tikimės...  dainuosim dar linksmiau ...“

Klydome – viskas praeina,  nebedainuosime ¡¡

Gal " po 100 metų  ir daugiau" šį 13 laidos puslapį perskaitys mūsų palikuonys – vaikai,  anūkai ir pro, pro ... prisimins mus ir supras, kad mūsų gyventas metas buvo sudėtingas, sunkus, neturtingas, bet linksmas.

Tai jaunystė ¡¡¡

Mes mylėjom savo mokyklą, mokytojus, o su klasės draugais neišsiskyrėme visą gyvenimą. (N.K.) 

" A" klasė

 

Živilė Brazauskaitė - Mačionienė,    Architektė,   Vilnius.

Julija Gatautytė - Bojarskienė,      gydytoja,     Vilnius.

Stasė Jonušytė - Ragauskienė,   pedagogė,      Panevėžys

Michalina Kazlauskaitė - Šopienė,     pedagogė,    Šiauliai.

Irena Latvytė,   filologė,      Šiauliai.

Laima Stankaitytė - Laužikienė,      biblioteninkė,  Šiauliai.

"B" klasė

Albinas Čiurlys,    statybos inžinierius,     Vilnius.

Nijolė Kemeklytė,    biblioteninkė,     Vilnius.

Nijolė Kinderytė,   pedagogė,    Vilnius

Marija Zabarskaitė - Gabnienė,    Biblioteninkė,    Skapiškis.

Jura Šinkūnaitė - Čiapienė,       pedagogė,      Klovainiai.

ATSISVEIKINAME SU VANDA ZULONAITE - JUOZAITIENE

Eidama 88  gyvenimo metus, 2022 m. sausio 1 d. mirė   Vanda Zulonaitė –Juozaitienė

Vanda Zulonaitė-Juozaitienė

   Vandos gimtinė  - Kupiškio raj. Keginių kaimas. 

   Baigus Kupiškio vidurinę mokyklą Vanda įstojo į Žemės ūkio Akademiją, agronomijos specialybę.

  Įgijus diplomą pirmutinė darbovietė buvo tuometiniame Pandėlio rajone Papilio MTS, ji dirbo agronome planuotoja. Tais pačiais metais į Papilį iš Žemės ūkio Akademijos atvyko Albertas Juozaitis. Įsidarbino inžinieriumi mechaniku, kuris neužilgo tapo Vandos vyru.

   Po trijų metų , panaikinus MTS, persikėlė į Pandelį, vėliau, kaip sakė Vanda, su dideliu džiaugsmu sugrįžo į Kupiškį. Dirbo Žemės ūkio valdyboje agronome – agrochemike. Buvo patenkinta, kad gyveno šalia tėviškės ir galėjo padėti tėvams , gyvenantiems kaime.

  Nepastebimai prabėgo tiek metų. Užaugo vaikai, baigė mokslus, sukūrė šeimas. Sūnus Arvidas baigė Vilniaus inžinierijos institutą, įgijo inžinieriaus  - statybininko specialybę. Gyvena ir dirba Klaipėdoje. Dukra Aurelija  - pedagogė, taip pat gyvena Klaipėdoje. Turi 3 anūkus.  Sūnaus vaikai  - Giedrė ir Aurimas baigė aukštuosius ekonomikos mokslus, dirba pagal specialybes . Trečioji anūkė  - dukters – Neringa gyvena Vilniuje.

    Baigus darbus pagal specialybę nuo 1991m. Vanda savanoriavo „Carite“. Aktyviai dirbo reikalų vedėja.

   Vandutė džiaugėsi, kad gera gyventi Kupiškyje. Yra laimingi ir nenori niekur kitur. Juk čia labai gražu. Tarsi įaugom į šį kraštą, šią žemę.

    Vanda globodavo mūsų klasės auklėtoją Feliciją, sulaukusią beveik 100 metų. 

Vandutė sulaukė dviejų proanūkių, kuriais be galo džiaugėsi ir mylėjo.

 Vandos klasės draugai nuoširdžiai užjaučia sūnų Arvidą, dukrą Aureliją, anūkus, gimines ir visus artimuosius ir kartu liūdi, dėl jos netekties. 

Palaidota Kupiškio parapijos kapinėse.

NIJOLĖ IR JŪRA

 .

Klasiokės - Nijolė Ki ir Jūra Č.  Jūra aplankė Vilniuje gyvenančią Nijolę.

Vilnius 2021 m.  rugsėjis

SPORTAS IR KLASIOKAI BEI JŲ PALIKUONYS

                                   Saulius, Augustė, Tomas ir Violeta

19- metis mūsų klasioko Petro Keršulio anūkas Tomas Keršulis, Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse Palangoje, tapo Lietuvos čempionu 400 m. bėgime. Antrą varžybų dieną bėgo 200 m rungtyje. 

Toliau skaitykite žinias iš įvairių medijų:

..."200 m rungtyje tarp vyrų – Gediminas Truskauskas, distanciją nubėgęs per 20,71 sek. Antrą vietą iškovojo čempionato atradimas Tomas Keršulis. 19-metis JAV lietuvis nuotolį nubėgo per 21,00 sek. bei įvykdė Europos iki 23 metų pirmenybių normatyvą.

„Gyvenu Amerikoje, turiu Lietuvos pilietybę. Mano tėvai iš Lietuvos ir jie pasiūlė sudalyvauti čempionate. Nusprendžiau, kad būtų gerai pabandyti, nes noriu atstovauti Lietuvai. Čia atvykstu kas antrus metus, aplankome visą šeimą (giminę), o Amerikoje gyvenu tik aš su tėvais. Ten studijuoju Kornelio universitete, drauge studijuoja ir Beatričė (geriausia Lietuvos septynkovininkė Beatričė Juškevičiūtė – lengvoji.lt). Noriu bėgti tik už Lietuvą“, – lietuviškai žodžius bėrė T.Keršulis.

Paskutinės olimpinės atrankos varžybos, kuriose dalyvaus dauguma Lietuvos rinktinės lyderių, vyks birželio 29-ąją dieną Vilniaus Vingio stadione. Varžybų pradžia – 16 val.

KLASĖS DRAUGŲ SUSITIKIMAI

 .

Iš "Kupiškėnų mintys"

SUSITIKIMAI PAS AUKLĖTOJĄ

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2005−10−01

Mokyklose netrūksta renginių jų buvusių auklėtinių iniciatyva. Tai garsieji ankstesnių laidų abiturientų susitikimai. Kol jauni, bendraklasiai savojoje mokykloje ar kitoje pasirinktoje vietoje paprastai susiburia kas penkeri metai. Vėliau - kai kurie moksladraugiai nebemato reikalo taip pabendrauti, o kiti sutaria pasimatyti, prisiminimais pasidalyti, apie dabartį pasikalbėti kas treji dveji metai ar net kasmet.
Kol gyvens, tol susitikinės
Prieraišumu savo mokyklai, klasių auklėtojams Felicijai Jakutytei ir Vladui Merkevičiui (dabar jau miręs) garsėja Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos tryliktoji laida, atsisveikinusi su mokykla 1952 metų birželį.
Per daugiau kaip penkiasdešimt metų jų gretos jau praretėjusios, o ir iš esančiųjų nebe kiekvienas dėl sveikatos įstengia atvykti į tradicinę šventę. Tačiau būrelis žilagalvių, jau atšventusių septyniasdešimtmečius, vis tiek susitinka ne tik per apvaliąsias mokyklos baigimo sukaktis, o kas rudenį.
Nebesivargina jie didesnių vaišių ruošimu ar apsilankymais savo buvusios bei dabartinės mokyklų patalpose. Tos laidos abiturientai sutartą dieną suka į auklėtojos, dabar jau abiejų klasių, F. Jakutytės sodybą Vytauto gatvėje.
Taip buvo ir šį kartą. Rinkosi šie žmonės net ne savaitgalį, kaip būdavo įprasta anksčiau, o šiokią dieną, praėjusio antradienio popietę.
Aplankė sergančią draugę
Atėjusieji pas auklėtoją tiksliai sutartu laiku kelių draugų ramiai lūkuriavo. Žinojo, jog netrukus ir jie iš Krantinės gatvės pasuks pėsčiųjų tiltu per Kupą. Iš toliau atvykę buvę bendramoksliai būtinai norėjo aplankyti ligoninėje besigydančią Danutę Stasevičiūtę-Tviskuvienę.
"Mes pas auklėtoją ir lietuvių kalbos mokytoją Jakutytę esame kaip savo gimtuosiuose namuose, nes daugelis jų, buvusių Kupiškyje ar įvairiuose kaimuose, jau ir nebeturime. Auklėtoja mums ankstyvoje jaunystėje buvo lyg antroji mama, ja išliko iki šiol, nors ir mes patys jau turime vaikaičių ar net provaikaičių”, - dalijosi mintimis pašnekovai ir patys stebėjosi tokios dvasinės bičiulystės poreikiu ir ne vienas jų prisipažino, kad net negali paaiškinti, kodėl taip yra.
O kai visi, tąkart žadėję atvykti į popietę, auklėtojos svetainėje prie didelio apvalaus stalo jau buvo susirinkę, pakvietėme juos kiemelyje nusifotografuoti mūsų laikraščiui, o keletą svečių papasakoti ir apie gyvenime nuveiktus svarbesnius darbus, jų kartos savastį.
Laiškus auklėtojai rašydavo Zenonas
Živilė Brazauskaitė-Mačionienė sakė, jog mokytojos F. Jakutytės rūpestingumas, nuoširdumas bendraklasių santykius gludino, šildė nuo pirmųjų pažinties su jais dienų, padėjo išaugti kaprizingą paauglystę, mokė pažinti gyvenimą, stengtis rasti jame savo vietą.
Ji prisiminė, su kokia meile ir pagarba apie šią pedagogę visą savo gyvenimą atsiliepdavęs jos vyras Zenonas Mačionis. Jis visada jų šeimos vardu rašydavo mielajai auklėtojai pasveikinimo atvirukus ir laiškus. Po mokyklos baigimo Vilniuje mokėsi, liko jame gyventi ir dirbti keliolika tos laidos abiturientų. Vykstantieji apsilankyti į namus kaskart rasdavo laiko užsukti ar bent telefonu paskambinti ir savo mielajai auklėtojai. Linkėjimai - visų vardu. “Mes taip elgiamės iki šiol, - sakė ponia Živilė. - Niekada nesistengėme būti vienas už kitą jai dėmesingesnis ar nuoširdesnis. Ir manome, kad būtent tokiais mumis ji didžiuojasi”.
Ž. Brazauskaitė-Mačionienė baigė tuometiniame Valstybiniame dailės institute architektūros studijas ir pasirinko restauracijos sritį. Teko darbuotis visoje Lietuvoje, kad būtų išsaugoti ar bent įamžinti buvusieji dvarų rūmai, šimtamečiai parkai. Ji įstengė paruošti per tris šimtus projektų, kurių vieni buvo ar tebėra įgyvendinami, o kiti liko istorijai ir yra saugojami respublikiniame archyve.
Pagal jos projektą nuo 1972 metų tvarkomos Vilniaus Rasų kapinės, kupiškėnės architektės daug prisidėta, kad liko išsaugotos Žemaitės, Čiurlionio, J. Biliūno sodybos. Vienam iš paskutiniųjų projektų įgyvendinti prireikė net 18 metų, tačiau dabar, po restauracijos, Jurbarke išlikusi cerkvė tarnauja menui ir žmonių dvasingumui.
Kaip giminės
Zita Dambrauskaitė-Drilingienė savo mintis pradėjo liūdnai. Pavasarį su klasės draugais, su auklėtoja F. Jakutyte ji dalijosi didele širdgėla dėl dukters Rūtos netekties. Auklėtojos, pasak pašnekovės, priblokštos šios žinios, pirmieji žodžiai buvo :”Tai aš jau nebeturiu savo pirmosios anūkės”. Mokytoja F. Jakutytė Drilingų šeimos ne kartą buvo pakviesta poilsiauti Labanoro girioje, kitur pakeliauti. “Būti Kupiškyje ir neapsilankyti pas auklėtoją - ne, taip negali būti”, - samprotavo Zita Drilingienė apie jausmą, atsineštą iš moksleiviškų dienų.
Baigusi prancūzų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute Z. Drilingienė mokytojavo Subačiuje, o vėliau šią užsienio kalbą dėstė Kauno politechnikos instituto studentams, tad teko bendrauti ir su jaunuoliais iš Kupiškio. Kaip prancūzų kalbos dėstytojai, dar 1975 metais Z. Drilingienei teko dalyvauti Paryžiuje vykusiame tarptautiniame seminare.
Apverkė draugės tremtį
Laima Stankaitytė-Laužikienė prisiminė auklėtojos F. Jakutytės surengtą išvyką dviračiais į Salas. Mergina tuo metu dar neturėjo dviračio ir nemokėjo juo važiuoti. Tačiau nuo klasės nė neketino atsilikti. Auklėtoja liepė Laimai sėsti ant pasiskolinto dviračio ir minti, esą tai visai paprasta. Jos padrąsinta taip ir padariusi.
Laimos išrinktasis buvo tos pačios abiturientų laidos jaunuolis Algimantas Laužikas. Jai su vyru, pasirinkusiu kariškio profesiją, kurį laiką teko gyventi ir Rusijoje, vėliau įsikūrė Šiauliuose, dirbo ten pagal specialybę - bibliotekininke.
Pašnekovė prisiminė dabar čia dėl ligos nesančią Danutę Stasevičiūtę-Tviskuvienę. Ši draugė, bene būdama dešimtoje klasėje, vieną pavasario rytą iš klasės buvo iškviesta į namus, nes jos šeima buvo tremiama į Sibirą. Tada visa klasė ėjo į Kupiškio geležinkelio stotį jos išlydėti, tačiau ginkluoti kareiviai prieiti arčiaun prie vagonų neleido. Tada visas jų būrys susėdo toliau ant kalniukėlio ir žvelgdami į ešeloną verkė.
Po kelių mėnesių džiaugėsi iš Danutės gavę laišką, rašydavo ir jai. Danutei nebuvo lemta kartu su draugais gauti brandos atestatą, tačiau su savąja klase liko artima visą gyvenimą.
L. Laužikienė sakė, jog pedagogė F. Jakutytė savo elgesiu mokė juos būti paprastais, draugiškais, supratingais, ir tai bene ir buvę svarbiausia, reikalingiausia gyvenime.
Įsimylėjo visam gyvenimui
Juozapas Martinonis, sveikindamasis su jį pasitikti išėjusia auklėtoja, apglėbęs ją kilstelėjo nuo žemės ir kelintą kartą prisipažino, jog retsykiais pabėgdavęs iš pamokų. Vėliau šis žilagalvis vyras stebėjosi, kad nė karto nematęs mokytojos F. Jakutytės rūškanu veidu. Jos buvimas greta, jos motiniškas žvilgsnis ir drausmino, ir šildė. Už visa tai Juozapas esąs dėkingas mokytojai iki šiol ir dar turėtų išdrįsti prisipažinti, kad ją buvo įsimylėjęs.
J. Martinonis prisiminė, jog jam, vaikinui iš Kreipšių, mokytis nebuvo lengva, teko ir uždarbiauti - demonstruodavo kino filmus.
Baigęs vidurinę, jis įstojo mokytis į Daugpilio karo aviacijos mokyklą, tapo pilotavimo navigacijos specialistu. Sakė, kad patyręs, koks didelis malonumas sėdėti prie lėktuvo šturvalo, tačiau lietuviai kursantai prie lėktuvo vairo nelabai būdavo prileidžiami. Vėliau J. Martinonis iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje pasitraukė, Leningrado politechnikos institute įsigijo inžinieriaus elektriko mechaniko specialybę. Jis pridūrė, jog grožinę literatūrą skaityti jam buvo ir išliko būtinybė. Iki šiol yra išsaugojęs pedagogės F. Jakutytės autografą su pagyrimu sąsiuvinyje, kuriame buvo jo apmąstymai apie perskaitytas knygas.
Atvažiuodavo rajono vadovai
Albinas Čiurlys, buvęs kuoseniškis, paaiškino, jog jam tėvai net kambarį pas Jakučius yra nuomoję. Teko gyventi ir pas mokytoją Vilką. Mokėsi gerai, tai nesidrovėjo ir tokių žmonių kaimynystės.
Pamena, penketas iš tos laidos įstojo studijuoti Kauno politechnikos institute. Jį baigęs pradėjo dirbti Panevėžio gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, joje nuo meistro iškilo iki direktoriaus. Perėjęs dirbti vyr. inžinieriumi į Statybos trestą, po kurio laiko tapo jo valdytoju. Pastaruosius 20 metų jis dirbo Statybos ministerijos sistemoje.
Panevėžyje jam darbuojantis, netrūkdavo Kupiškio rajono vadovų prašymų padėti statybų klausimais. Pamena, pasistengė, kad greičiau būtų pastatyta vidurinės mokyklos sporto salė, statybinių medžiagų gamyklos, pieninės kai kurie objektai. Sau yra pasistatęs vasarnamį turimame sklypelyje sodų bendrijoje. Gyvena viename iš sostinės daugiabučių. Galėtų būstą parduoti ir pigiai įsikurti kad ir Kupiškyje. Bet ne - liksiąs Vilniuje.
A. Čiurlys sakė, kad klasės draugai, įsitvirtinę Vilniuje, aktyvūs ir sostinės kupiškėnų klubo veikloje. Šio klubo prezidentė Liucija Venslovaitė rūpinasi glaudinti ryšius su Kupiškio savivaldybe. Kas antri metai vilniškiai kupiškiečiai sulaukia svečių iš gimtojo rajono. Vadovų kalbų paklausyti, meninės programos pažiūrėti susirenka apie 700 žmonių.
Kūrė eiliuotus rašinius
Jūratė Šinkūnaitė-Čepienė sakė, jog į Kupiškio vidurinę mokyklą įstojo po mokymųsi Gaigalių ir Šimonių septynmetėje mokyklose. Kartais sąsiuvinėlyje sueiliuodavo posmų, tai, kaip vėliau vaikinai išsidavė, jiems labai rūpėdavo apie ką ji ten virkaujanti.
Baigusi dvimetį Šiaulių mokytojų institutą, pradėjo dirbti, o Vilniaus pedagoginį institutą, taip pat pasirinkusi lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau baigė neakivaizdžiai. Jos visi darbingi metai praėjo toje pačioje Klovainių (Pakruojo r.) pagrindinėje mokykloje. Nuo paskyrimo į darbą 1954 metais iki išėjimo į pensiją dirbo direktore.
Pasak šios pedagogės, gyvenime buvo nemažai atvejų, kai prisimindavo mokytojos F. Jakutytės takto subtilybes: neparodyk savo susierzinimo, kitus ir save stiprink ramybe.
Suolo draugė Nijolė priminė ir išskirtinius Jūratės egzaminų rašomuosius darbus. Tada ir ji pati pridūrė, jog brandos egzamino gimtosios kalbos rašiniui pasirinkusi temą apie Žemaitės kūrybą visą tekstą pateikė eiliuotai. Darbas buvo gerai įvertintas. Taip pat ji pasielgė ir laikydamą stojamąjį egzaminą į mokytojų institutą. Ir tas rašinys buvo gerai įvertintas.
Studijų metais sienlaikraščio leidėjai buvo paprašę Jūratės sukurti eilėraštį Stalino garbei jo gedulo dienomis. Tačiau iš karto atsakiusi, kad toks kūrinys jai tikrai nepavyks.
Matematikos mokė būsimuosius menininkus
Nijolė Kinderytė sakė, jog po jų klasės auklėtojo Vlado Merkevičiaus mirties ir jie visi glaudžiasi prie buvusios mokytojos F. Jakutytės, taip pat vadina ją savo auklėtoja, dalijasi su ja rūpesčiais ir džiaugsmais. Juolab kad garbioji pedagogė tvirtina, kad jos toks bendravimas nevargina, o tik suteikia jėgų gyventi, džiaugsmo - kad buvusių auklėtinių nepamirštama ir jiems reikalinga.
N. Kinderytė, Vilniaus pedagoginiame institute įsigijusi matematikės specialybę, daug metų dėstė šį dalyką K. M. Čiurlionio meno mokykloje ir daugybę kartų įsitikino, jog gabūs muzikai jaunuoliai neturi jokio vargo ir su jos dėstomu dalyku. Matematikė patenkinta, kad jai teko bendrauti su ten pat dirbusiais iškiliais menininkais, pažinti kitaip suvokiamą pasaulį. Ji ir dabar savo buvusių kolegų, mokinių yra kviečiama į ataskaitinius koncertus, kūrybos parodas. “Tai labai atgaivina, kaip ir mūsų, bendramokslių, susitikimai mokytojos Felicijos Jakutytės namuose”, - sakė ji.

MIRĖ EUGENIJA SEIBUTYTĖ - ANTANAVIČIENĖ

 .

Eugenija Antanavičienė gimė 1934 metais Kupiškyje. Mama Uršulė Gaidimauskaitė, tėtis Gasparas - Seibučiai.

Čia pabaigė vidurinę mokyklą, o paskui tęsė mokslus Kauno kūno kultūros institute.

Sportas - neatsiejama Eugenijos gyvenimo dalis, šiai aistrai atiduotas visas gyvenimas. Šalia ilgametės pedagoginės veiklos rikiuojasi įvairūs sportiniai pasiekimai: Lietuvos rinktinės narė  ( 3 m.), šuolio į tolį čempionė (1956 m.). Be šuolių, Eugenija užsiiminėjo tuometine penkiakove: 80 m. barjerinis bėgimas, 200 m. bėgimas, šuoliai į tolį ir į aukštį ir rutulio stūmimas.
Baigusi KKI pagal paskyrimą vyksta į Klaipėdą, 2 metus dirba lengvosios atletikos trenere, po to, vidurinių mokyklų fizinio lavinimo mokytoja.

Tačiau rankdarbiai visada ėjo greta, nuo pat vaikystės. Nors vaikystėje Eugeniją labiau masino judrūs žaidimai, nei mezgimas, bet mezgėja mama savo pavyzdžiu pamažu įskiepijo dukrai meilę nėriniui. Mažoji Eugenija spėjo viską: pirmauti šokinėjimo per ledo lytis varžybose, daug skaityti ir, žinoma, nerti. Taip ir nėrė abi su mama, viena už kitą geriau. Ir nors Eugenija pasirinko sporto pedagogės profesiją, aistra rankdarbiams niekur nedingo.

Išėjus į pensiją, visos Eugenijos dienos skirtos rankdarbiams: mezga virbalais, vašeliu neria įmantrias kiauraraštes ažūrines staltieses, kaskart pasirinkdama vis sunkesnį raštą, lyg naują barjerą, kurį reikia įveikti.

Nelengva buvo moters ir motinos dalia, su vyru Stasiu Antanavičiai užaugino du vaikus: Rimantą, kuris turi dukrą Liną, o jos sūnus Matas Eugenijai yra jau proanūkis. Dukros Vidos      ( mirė 2011 m.) vaikai Aneta, o  Janas, baigęs Notingemo universitetą gyvena Anglijoje.
Nėrimas Eugenijai buvo ta rami užuovėja, tik jos ir tik jai vienai egzistuojantis pasaulis, kur buvo galima pamiršti viską ir nuskęsti savo svajose.
Eugenija turi puikią atmintį, besikalbant telefonu deklamavo Irenos Latvytės eiles apie klasę ir mokytojus, bei klasiokų ir mokytojų sentencijas prisiminimų albume.

Eugenija Antanavičienė surengė tik dvi personalines savo rankdarbių parodas Ignalinoje ir Klaipėdoje, bet darbų yra tiek, kad galėtų juos rodyti ir rodyti.

Eugenijos brolis Algimantas - veterinarijos gydytojas ir visuomenės veikėjas dirba ir gyvena Kupiškio rajone.

Eugenija palaidota Kupiškio parapijos kapinėse šeimos kape.

Ruošta pagal Birutės Skaisgirienės straipsnį.

 

MIRĖ STASĖ VITKEVIČIŪTĖ - ZULONIENĖ

 .

Eidama 89 gyvenimo metus mirė Stasė Vitkevičiūtė –Zulonienė. Stasė gimė 1932 m. kovo 16 d., Butkūnų kaime, Šimonių vls., Kupiškio raj. Pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė Šimonyse. Kupiškio vidurinėje – mokėsi nuo 5 klasės ir ją baigė 1952 m.

Stanislava Zuloniene 1970 m.

1960-62 mokėsi Kapsuko pedagoginėje mokykloje, kur įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.

Dirbo Šimonyse, o nuo 1970 m. Kupiškio vidurinės mokyklos auklėtoja bendrabutyje.

1970 m. Stasė ištekėjo už žinomo kupiškėno Povilo Zulono. Taip ir praėjo 25 metai gražaus bendro gyvenimo metai. Povilas buvo užsiėmęs režisūra, buvo Kupiškio persitvarkymo sąjūdžio valdybos narys. Šeima turėjo 10 arų sklypą prie namo, kurio mažą dalį užėmė daržas, o didžiąją gėlynai. Sklypas buvo pripažintas pavyzdiniu, ir ne kartą pažymėtas diplomais. Ten Stasė ir Povilas praleisdavo didelę  savo laiko dalį, jį tvarkydami ir puošdami.

Povilui mirus išlaikyti didesnį gyvenamą plotą buvo per brangu, todėl Stasė persikelia į mažesnio ploto butą.

 Kupiškio miesto Savivaldybė kalbino Stasę Zulonienę, kad name reikėtų įrengti etnografijos muziejų surištą su Povilo Zulono vardu. Prie namo įrengta lenta, kurioje pažymėta,  kad čia gyveno žymus kupiškėnas, režisierius – etnografas Povilas Zulonas. 

Mūsų klasiokė Stasytė vyro režisuojamuose spektakliuose, klasės susitikimuose  dalyvaudavo retai, matyt, pasireiškė šimonietiškas asmenybės kuklumas.

Gyvi likę klasės draugai liūdi kartu su klasės draugės giminėmis ir artimaisiais.

Plačiau:

"Du obuoliai iš atminties sodo" . IN MEMORIAM  2020 m. rugpjūčio 13d. Nr. 65, Kupiškėnų mintys.

ANAPILIN IŠĖJO JONAS VOSYLIS

.

Eidamas 86 gyvenimo metus mirė klasės draugas Jonas Vosylis. Jonas  gimė 1933 m. Kupiškio raj. Bakšėnų kaime. Mama Vincenta Baniulytė, tėtis Antanas – Vosyliai.

Jonas lankė Bakšėnų pradžios mokyklą, o 1944 – 52 metais mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje.  Jonas buvo linkęs į tiksliuosius mokslus. 

Baigęs vidurinę Jonas įstoja studijuoti į Vilniaus Universiteto fizikos – matematikos fakultetą.  Jonas manė, kad matematika yra vyrų reikalas, todėl savo jaunesnę sesutę Klementiną atkalbėjo nuo  matematikos studijų, todėl ji tapo lituaniste su matematiniais  polinkiais.

Baigęs Universitetą, 1957 – 63 m. jis dirbo Ariogalos vidurinės mokyklos matematikos mokytoju, mokymo skyriaus vedėju. Ramų gerą mokytoją labai mėgo jo mokiniai. Turėjo neblogą foto aparatą, todėl apie mokyklos gyvenimą yra padaręs daug nuotraukų.

1963 – 82 metais jis dirbo Vilkijos vidurinės mokyklos direktoriumi.

Su žmona Nijole Aukštikalnyte – pedagoge ir bibliotekininke turi sūnų ir dvi dukteris. Sūnus Raimundas – melioracijos specialistas, dukros: Daiva medikė, Ramūnė ekonomistė. 
Dar gyvi klasės draugai reiškia užuojautą šeimos nariams ir kartu liūdi dėl Jono mirties.

Vosylių šeimos kapas Vilkijos kapinėse

Palaidotas Vilkijos kapinėse, Kauno raj.

MIRĖ VIDA MASKOLIŪNAITĖ - STELIONIENĖ

Eidama 87 gyvenimo metus po sunkios ligos, Anglijoje mirė Vida Maskoliūnaitė – Stelionienė.  Jos dukra p. Juratė  elektroniniu paštu pranešė, kad jos mama Julija Vida kovo 10 d. mirė ir dėkoja klasės draugams, kad ją prisimindavome.

Vida gimė 1933 m. Kupiškyje. Vida baigė Kupiškio pradžios mokyklą, o 1944 – 1952 m. mokėsi ir baigė Kupiškio vidurinę mokykla. Vida  buvo gera ir aktyvi gimnazistė. Dalyvaudavo klasės statomuose veikaliukuose ir kitose klasės ir mokyklos priemonėse kaip gera šokėja.

1952 m. įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademijos žemėtvarkos fakultetą, kurį 1957 m. sėkmingai baigė ir įgijo inžinieriaus žemėtvarkininko specialybę. Vida  aštuonis metus aptarnavo Ukmergės ir Zarasų rajonų ūkių žemėtvarkos poreikius. Po to, šešiolika metų dirbo Lietuvos Žemėtvarkos institute. Vėliau perėjo į Ekonomikos instituto Skaičiavimo centrą.

Kartu su vyru A. Stelioniu turėjo dukterį Jūratę, lietuvių kalbos specialistę ir anūkėlę Liną – teisininkę.

Vida turėjo brolį Vytautą Maskoliūną, žinomą ekonomistą, buvusi gerą sportininką. 

Klasės draugai nuoširdžiai užjaučia dukrą Juratę ir anūkę Liną bei gimines ir artimuosius. 

MIRĖ REGINA NEURONIENĖ - ŠIRVINSKAITĖ

.

  2019 m. birželio 3 d. eidama 87 gyvenimo metus mirė Regina Neuronienė - Širvinskaitė. Regina  gimė 1933-04-19 d. Kupiškyje.  1940 m.  Regina pradėjo eiti į mokyklą, o 1952 m. užbaigė mokslus Kupiškio vidurinėje mokykloje. 

     1952 – 1957 m. Regina mokėsi Žemės ūkio akademijos Žemėtvarkos fakultete.

1957 m. baigusi akademiją pradėjo dirbti Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje inžiniere, vėliau – vyresniąja ir vedančiąja inžiniere. Dirbo iki užtarnauto poilsio 1988 m. 
Vėliau 17 metų dirbo Kuršių Nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejuje.

     Vyras Alfonsas – tolimojo plaukiojimo šturmanas, vėliau ilgą laiką dirbo kapitonu.

Užaugino tris vaikus: Audronę, Antaną ir Vytautą. Regina turėjo keturis anūkus:  Mantą, Domą, Marių ir Andrių,  ir du proanūkius: Austėją ir Faustą.

     Regina turėjo brolį Otilijų ir sesutę Ramutę.

     Reginos klasės draugai nuoširdžiai užjaučia gimines ir artimuosius ir liūdi kartu su jais dėl klasės draugės mirties.

Studentiškų laikų Regina

Neuronių šeimos kapas Lėbartų kapinėse, Klaipėda

Palaidota Lėbartų kapinėse, Klaipėda                                                              

MIRĖ ONA - DANUTĖ TVISKUVIENĖ - STASEVIČIŪTĖ

.
Eidama 88 - tus gyvenimo metus 2019 m. vasario 17 d. mirė klasės draugė Ona - Danutė  Tviskuvienė - Stasevičiūtė.

Ona Danutė Stasevičiūtė gimė 1931 m. rugpjūčio 24 d. Naivių kaime Anėlės Kručaitės ir Kazimiero -Stasevičių šeimoje.

1939 – 1943 metais mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje.

1944 - 1949 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Danutė buvo stropi mokinė, jai gerai sekėsi visi dėstomi dalykai. Buvo aktyvi sportininkė.

Onos Danutės Stasevičiūtės šeima į Sibirą buvo ištremta 1951 m. rudenį, Pradėjus mokslus priešpaskutinėje gimnazijos klasėje.
 Tremtyje, Tomsko srityje jų šeima išbuvo iki 1957 m. pavasario.

Tremtyje jos šeima išvargo penkerius su puse metų. Ten baigė miškų technikos pramonės mokyklos kursus ir tada dirbo miško priėmėja. 

Iš tremties šeima grįžo 1957 m. reabilituoti, todėl namus grąžino. 
Įsidarbinti tremtiniams tuomet buvo labai sunku. Iš pradžių dirbo Naivių durpyne eiline darbininke. Vėliau kolūkio pirmininkas pakvietė dirbti antrąja buhaltere. Dirbo iki to laiko, kol jos vietą užėmė iš komjaunimo atsiųsta mergaitė.

 Grįžusi iš tremties ji baigė suaugusiųjų darbo jaunimo vidurinę mokyklą ir bandė įstoti į Kauno politechnikos instituto maisto pramonės technologijų fakultetą. Stojamuosius egzaminus išlaikė, bet  mandatų komisija nepriėmė, nes buvo bloga charakteristika iš rajono.

Dienoraštį Danutė pradėjo rašyti būdama 6 klasėje. Jame išliedavo savo išgyvenimus, kasdieninį gyvenimą... 
  Klasės draugai ir pažįstami rašė daug laiškų į Sibirą, kuriuos išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.
Net aštuoneris metus Danutė dirbo geležinkelyje, pratęsdama savo tėčio Kazimiero, ilgamečio  geležinkelio meistro tarnybinę dinastiją. Kaip geležinkelietė,  kiekvienais metais Danutė leisdavosi į keliones.

Danutė turi sūnų Romualdą su žmona Daiva gyvenančius Naiviuose, anūkę Aistę –Vilniaus universiteto absolventę ir anūką Emilį.

Dukra Ilona su vyru Voldemaru yra  verslininkai, gyvena Druskininkuose ir turi dukrą Eglę - genetikos doktorantę Ciurike ir sūnų Igną Vilniaus universiteto absolventą.         

Klasės draugai nuoširdžiai užjaučia dukrą Iloną, sūnų Romualdą, gimines ir artimuosius šią liūdną netekties valandą.

                   Palaidota Skapiškio parapijos kapinėse, Kupiškio raj.