(3) Klasės auklėtojas - VLADAS MERKEVIČIUS

Vladas Merkevičius gimė Skapiškio miestelyje 1925 m.
  balandžio 5 d. mokytojo ir namų šeimininkės šeimoje.

Vladas Merkevičius

Pradžios mokyklą ir pirmąsias dvi gimnazijos klases baigė savarankiškai namie, tėvo padedamas. 1941 m. birželio mėn. baigė Kupiškio gimnaziją. Nuo 1942 m. rudens iki 1943 m. pavasario studijavo Kauno universitete statybos fakultete. Uždarius universitetą grįžo į gimtinę.

Nuo 1944 m. pradėjo mokytojo kelią. Dvejus metus dirbo Salų prad. mokykloj. Nuo 1946 m. Skapiškio progimnazijoje, nuo 1948 m. iki1955 m. mokytojavo Kupiškio vidurinėje mokykloje. Nuo 1955 m. rudens persikėlė į Biržų raj., kur metus ėjo, mokymo dalies vedėjo pareigas Gudžiūnų vid. Mokykloj, o vėliau buvo paskirtas šios mokyklos direktoriumi. 1957 m. vedė Teresę Kublinskaitę kilusią iš Biržų raj. Germaniškių kaimo. Teresė – lietuvių kalbos mokytoja.

Vaiva, Vladas, Vygintas, Teresė. 1988 m.

Sekančiais  metais užbaigė studijas VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1966 m. buvo perkeltas į Papilio vid. mokyklą direktoriaus pareigoms. Po trijų metų persikėlė į Vadaktėlių aštuonmetę mokyklą Panevėžio raj., kur dirbo direktoriumi.

Visose darbovietėse palaikė šiltus santykius su mokiniais ir jų tėvais. Buvo gerbiamas ir mylimas kolegų dėl pareigingumo ir darbštumo.

Nuo 1962 m. jau mokytojauja Kaune. Keletą metų dirba Kauno 7-toje vid., vėliau pereina į 29-ąją, kur dirba iki pensijos. Čia pasižymi kaip aktyvus visuomenininkas , saviveiklos dalyvis.

Teresė Merkevičienė

Sūnus Vygintas su  Smiltė, dukra Vaiva su Vaidriumi, 2007 m.

Kartu su žmona Terese užaugino dukrą Vaivą ir sūnų Vygintą. Dukra baigė VU prekybos ekonomiką, gyvena Kaune, žentas lietuvių kilmės kanadietis.  Sūnus Vygintas ir žmona Juratė architektai, gyvena Kaune. Abu vedę, augina po vieną atžalą, Vaivos -  Vaidrius, Vyginto - Smiltė. Mirė Vladas 1994 m. rugsėjo 16 d. palaidotas Karmėlavos kapinėse. T.M.


Vlado kolegos, mokytojo Jono Belecko prisiminimai: 

Jonas Beleckas

Su Vladu susipažinom dar vaikai. Beleckai gyveno pora kilometrų nuo Skapiškio. Mokėmės Skapiškio pradžios mokykloje. Nors Vladas beveik metais jaunesnis, bet mokėsi viena klase aukščiau. Jo tėtis mokytojas Vladą gerai pamokė namuose. Baigę Skapiškio progimnaziją, persikėlėm į Kupiškio gimnaziją. 1942 m. Vladas išvažiuoja studijuoti į Kauną, o aš baigiau Kupiškio gimnaziją 1943 m. Karo metu studijuoti nebuvo kur, teko saugotis, kad nepatektum į vokiečių ar rusų kariuomenes. 
Artėjant su frontu "išvaduotojams"labai greitai sutarėme, kad reikia trauktis į vakarus. Nei mano, nei Vlado tėvai tam neprieštaravo. 1944 m. liepos 20 d., keliolika jaunuolių nuo Skapiškio, dviračiais pradedam trijų savaičių pavojingą kelionę į vakarus. Pirmasis sustojimas Palėvenėlė. Tolimesnis mūsų maršrutas vedė pro Vabalninką, Pasvalį, Joniškį, Linkuvą.  
Palėvenėlėje susitikom su panašia Kupiškio kompanija. Ir mūsų ir jų  būriams vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai. Kupiškėnų būrys važiavo autobusiuku. Su kupiškėnais važiavo du mano pusbroliai Beleckai, kurie visgi pasiekė Ameriką. Kupiškėnai buvo šiek tiek ginkluoti, turėjo šautuvus, nors tiesa ne visi. Pagąsdinimui juos panaudodavo, kai tolumoje pamatydavo, matyt Raudonosios armijos žvalgus.
Pradžioje važiavome kartu, jie su autobusiuku, mes dviračiais. Nors turėjome įsidėję pinigų (reichmarkių), bet didelei grupei sunkoka buvo su maistu, o ir tų pinigų vertė buvo nekokia. Buvo nutarta skirtis. Ties Latvijos siena ant upės kranto atsiskyrėm, atsisveikinom,  išsibučiavom. Pusbroliai mane kvietė važiuoti su jais, bet kaip paliksi tokius draugus kaip Vladas ir kitus. Jie, kupiškėnai nuvažiavo Klaipėdos link, mes į Rygos pusę. Po dienos kitos sužinome, kad Raudonoji mus aplenkė, reik sukti atgal. 
Grupės turėjo nuostolių. Keturis kupiškėnus nušovė vokiečiai, žuvo ir keturi skapiškėnai. Buvo sulaikę vokiečiai, bet išaiškinę jie mus paleido, nes vokiškai sugebėjome išaiškinti, kodėl mes čia. Keliaujant per mišką netoli Biržų mus sulaiko rusų partizanai. Tris ar keturias paras mus tardė, apklausinėdavo po vieną, pasodinę ant žemės. Tardė rusiškai, o rusų kalbą mes mokėjome labai nekaip. Kartu su rusais buvę lietuviai mums aiškino, kad panašius į mus jie jau sušaudė. Mes tarp savęs pašnibždomis kalbėdavom, ar neatėjo ir mums galas. Po tardymų ir mūsų aiškinimų, mus paleido, bet jau be dviračių, juos konfiskavo. Po šio įvykio, mes pasidalinome po du. Eidami su Vladu sutikom vokiečius, pasiaiškinus paaiškėja, kad mes einam ne į vakarus, išsijuose melavom, kad laikinai einam atgal, po to, suksim į vakarus. Apie Pandėlį pernakvoje pas ūkininką slėptuvėje, rytą išlindę iš to bunkerio, kieme radome rusų kareivius. Jiems vėl melavom kaip galėjom, kad paleistų. Baigę kelionę atėjom pas mano tėvus. Tris mėnesius slapstėmės pas gimines Biržų rajone.
Praūžus frontui sužinom, kad ieškoma mokytojų. Su Vladu važiuojam į Rokiškį ir gaunam nukreipimus mokytojauti pradžios mokyklose, Vladas į Salas, aš į Dvarelį, 7 km nuo Skapiškio.
Mokytojai buvo atleisti nuo karo tarnybos, bet tekdavo kas dvi savaitės važiuoti į Rokiškį, kad pratęsti leidimą. Taip tęsėsi beveik dvejus metus. Į Rokiškį tekdavo važiuoti arkliu, dviračiu arba traukiniu.
 Vėliau abu sugrįžtam mokytojauti į Skapiškio progimnaziją. Padirbus du metus tarybų valdžia nutarė, kad mokytojų kolektyvą reikia išardyti. Vladas išvažiavo į Kupiškį, o aš į Svedasus. Vladas mokė rusų, lietuvių kalbas, o kuri laiką vokiečių.
Turėjom su Vladu draugą Joną Gaučį. Kartu švęsdavome penkmetinius jubiliejus, nuvažiuodami pas jubiliatą. Jonas Gaučys mirė 1991 m., po 3 metų Anapilin išėjo Vladas. o aš laukiau 1997m., maniau, kad atėjo mano eilė. bet ne.  Einu 88 metus, turiu Vlado laiškų, jaunystės nuotraukų. Teks rimtai jų paieškoti ir pasidalinti su Jumis šios svetainės skaitytojais.


Auklėtinių prisiminimai: (atviri papildymui - rašykite, sakykite)
N-lė: Jis buvo labai geraširdis, mus mylėjo, sielojosi dėl mūsų, buvo truputį formalus, labai disciplinuotas, kiekviena jo sekundė buvo apgalvota, nepaprastai gražiai rašė.

Skapiškio progimnazijos mokytojai: sėdi iš kairės Aliutė Markevičiūtė, Jonas Beleckas, Sofija Triūšnienė,  Vladas Merkevičius (vyresnysis). Stovi iš kairės Bronius Žalnieriūnas, Janina Čečytė, Vladas Merkevičius, Jonas Valančiūnas. 1948 m.

Fotonuotraukos: 

Vladas Merkevičius su auklėtiniais,

Klasės seniūnas Petras Keršulis, klasės auklėtojas Vladas Merkevičius, buvęs seniūnas Zenonas Mačionis