(50) Klasės draugė - ZITA DRILINGIENĖ-DAMBRAUSKAITĖ

Zita Dambrauskaitė – Drilingienė

Zita gimnazistė  1952 m.

Gimiau praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje (1933 m. sausio mėn. 23 d.) Telšiuose, tarnautojų šeimoje. Kadangi šeimoje jau augo trys dukterys, mano naujagimio drabužėliai buvo melsvi (laukė sūnaus). Po metų persikėlėme gyventi į Kupiškį (tėvelį paskyrė Kupiškio geležinkelio stoties viršininku). Vokiečių okupacijos metais mokiausi pradinėje mokykloje, kurią baigus, jau tarybiniais metais, išlaikiau egzaminus į gimnaziją.

Mokykloje buvau aktyvi, stropi, pareiginga, mokiausi gerai, bet nebuvau pirmūne. Mėgau sportą, visuomeninę veiklą (net buvau mokyklos mokinių komiteto pirmininke). 1951 m. įstojau į komjaunimą, nes neturėjau pinigų užmokėti už mokslą. Karo ir pokario metai mūsų šeimai buvo sunkūs (tėvelis mirė, kai man buvo tik 8 metai), mama turėjo rūpintis keturiomis dukromis. Baigus vidurinę mokyklą, neturėjau sąlygų mokytis toliau. Man padėjo buvęs chemijos mokytojas A. Volungėnas. Paskirtas į Subačiaus septynmetę mokyklą direktoriauti, pasiėmė ir mane mokytojauti. 1953 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Tais pačiais metais mane perkėlė dirbti į Subačiaus vid. mokyklą. Mokykloje dėsčiau prancūzų kalbą, fizinį lavinimą ir braižybą. Subačiuje sutikau ir savo būsimą vyrą – Boleslovą Drilingą, Maskvos Lomonosovo vardo universiteto studentą, atvažiavusį atostogų pas tėvus į Subačių.

Zita pedagogė 1957 m. Tokia buvau,
 kai tekėjau

Mokykloje turėjau auklėjamąją klasę, geri buvo vaikai, kuriuos išleidau į gyvenimą 1959 metais.

Drilingiene tapau 1957 metais. Deja, neturėjome dvejus metus sąlygų gyventi kartu (vyras paskirtas į Kauno Politechnikos institutą, gyveno vaikinų bendrabutyje, o aš Subačiuje). Kai 1959 m. rudenį gavome butą Kaune, persikėliau ir aš su dukrele Rūta.

Kaune pagal specialybę darbo negavau, taigi dirbau Sąjunginėje spaudoje – instruktoriumi, Kauno radijo matavimų technikos moksliniame institute – techniku, paskui inžinieriumi, ir pagaliau 1972 m. pradėjau dirbti KPI  užsienio kalbų katedroje. Dėsčiau prancūzų kalbą automatikos ir radiotechnikos fakultetų studentams, be to dirbau su neakivaizdininkais. 1975 m. buvau Prancūzijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose (mėnesį Grenoblyje, savaitę Paryžiuje). Į pensiją išėjau būdama 55 metų.

Mano šeimoje augo dvi dukterys – Rūta ir Vaiva. Vyresnioji Rūta buvo auklėtojos Felicijos Jakutytės pirmoji anūkė. Auklėtoja merginų vyrus vadino žentais, o vaikinų žmonas - marčiomis.
Rūta (1958-2005) gimė Subačiuje, augo Kaune. Mokėsi gerai, baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigusi liko ten dirbti. Mokydamasi aktyviai sportavo, buvo akademinio irklavimo sporto meistrė. Apgynė socialinių mokslų daktarės disertaciją, vėliau jai buvo suteiktas socialinių mokslų docentės vardas. Rūta buvo veikli, energinga, kūrybinga, labai reikli sau ir kitiems. vadovavo LKKA studentų mokslinei draugijai, rūpinosi Akademijos istorijos muziejumi. Dalyvavo Erasmus Sokrates dėstytojų mainų programoje, buvo Tarptautinės kūno kultūros istorijos tarybos narė.
Negailestinga, staigi liga išplėšė ją iš gyvenimo pačiame jėgų žydėjime ir brandume.
Netekome jos  kai jai buvo 47 –neri. Liko Rūtos vaikai – mano anūkai – Asta ir Giedrius. 
Jaunesnioji Vaiva gimė 1962 m. Kupiškyje, gyveno ir mokėsi Kaune. Charakteriu labai skyrėsi nuo vyresniosios sesers. Mokykloje mokėsi vidutiniškai. Buvo, kaip mes sakydavome, "vėjo pamušalas". Nuoširdi draugiška. Baigusi vidurinę, įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą. Žaidė rankinį "Žalgiryje", jau nepriklausomybės metais, žaidė užsienyje: Slovakijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Islandijoje. Islandijoje buvo pripažinta geriausia tos šalies rankinio vartininke. Liko gyventi Islandijoje, dirba vaikų darželyje. Vaiva labai mielas, šiltas, draugiškas žmogus.
Taigi užauginome dvi dukras - sportininkes, aukštas kaip liepos. 
Vaivos vaikai, mano anūkai – Ignas ir Monika. Lankiausi pas juos, įdomi šalis, turiu daug nuotraukų.

Kaune likome tik mes du – Boleslovas ir aš. Anūkai ir dukra atvažiuoja aplankyti tik vasarą.
Namuose darbuojuosi, sode po truputį kuičiuosi, taip ir nepastebėjau, kad tuoj pradėsiu savo gyvenimo devintąjį dešimtmetį.

Islandijoje prie ledyno Jokulsorlan  2001 m.

Tokia Islandijos žemė, pakeliui į ledyną -
sustingusi lava, akmenys ir sąmanos .  2001 m.

Prie 1875 m. išsiveržusio ugnikalnio kraterio,
kuris pripildytas šilto vandens  2001 m.

 Drilingų šeima: Boleslovas, Rūta, Zita, Vaiva

Sesutės Vaiva ir Rūta

Užsienio kalbų katedroje (senjorus visada
pasikviesdavo į katedrą)

Kupiškyje per dviračių varžybas: Boleslovas,
Juozas, Zita, Algis,  ir auklėtojas

Trys sesutės - senjorės, ketvirtoji pasitraukė į Vokietiją ir avarijoje žuvo.

Anūkas Ignas su gimusia
sesute Monika  2000m.

Su auklėtoja 2005 m.

Būsimas vyras Boleslovas,
Maskvos  Lomonosovo 
universiteto studentas

Zitos auklėtiniai abiturientai Subačiuje  1959 m.

MOKYTOJŲ PALINKĖJIMAI - ZITAI