(9) Klasės draugas - ALBERTAS MUKULYS

                                                                                                                                                                                                                                                                     Albertas Jonas Mukulys

Albertas Mukulys

Gimiau 1933 m. balandžio 26d. Kupiškio valsčiuje, Radžiūnų kaime. Tikrovėje (mano tėvų tvirtinimu)  gimiau balandžio 20d. - esu šešiomis dienomis pajaunintas.  Pagal horoskopą mano gimimo diena sutampa su V.I.Lenino.

 Tėvai 1936m. nusipirko 8,6ha žemės Subačiaus valsčiuje, Skudų km. Kaimynai buvo už Lietuvos nepriklausomybe kovoję savanoriai, gavę žemės sklypus Lietuvos vyriausybei vykdant žemės reformą. Šeimoje užaugome septyni vaikai, kurie šiuo metu visi pensininkai.  Artimai bendraujame šeimomis, nesavanaudiškai padedame vieni kitiems. Mano šeimos draugus papildė žmonos Natalijos sesuo B.Vinskienė, jos brolis - buvęs Keliu statybos valdybos viršininkas, dabar Kelių muziejaus direktorius J.Stepankevičius. Žmona Natalija, baigusi KPI įgijo maisto pramones technologijos specialybę, dukra Violeta turi  Vilniaus universiteto ekonomikos specialybę,  sūnus Ramūnas turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą KTU Statybos fakultete.                

Mokslas nuo pirmo skyriaus Antalinos pradžios mokykloje 1940m. (Subačiaus valsčius, Panevėžio apskr.) iki KPI baigimo 1957m.praėjo be pertraukos ir trukdymų. Deportacija į Sibirą, kaip mano klases draugui A.Karosui, negrėsė. Mano klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio. A.Karoso tėvas pareiškė pasipiktinimą, kai po pamokų, iki vėlyvo vakaro mokiniai buvo verčiami rašyti pareiškimus stojimui į komjaunimą. To pakako, kad Karosai būtų išvežti į Sibirą iš šalia Kupiškio esančio Paketurių kaimo. Pasirodo, kad sūnus pareiškimo į komjaunimą neparašė, o jo tėvas į kolūkį buvo priimtas. Tai paaiškėjo jau su ryšuliais laukiant Kupiškio geležinkelio stotyje. To meto Lietuvos TSR negirdėtas atvejis, kad kolūkietis būtų deportuotas. Kada Karosai 
su ryšuliais grįžo į savo sodybą, ten rado stribus kieme gaudančius paskutines vištas. o gyvuliai jau buvo išdalinti. Specialybę pasirinkau atsitiktinai. Norėjau tapti inžinieriumi hidrotechniku, pagal GOERLO planą pertvarkyti gamtą pasukti per TSRS teritoriją tekančias upes iš šiaurės į pietus, drėkinti dykumas, statyti hidroelektrines. Kelininko specialybė tuo metu man atrodė silpnoka. Stojamuosius egzaminus išlaikiau gerai ir už tai buvau "nubaustas"- pervestas į kelininkus. Tačiau kelininko specialybė man buvo Dievo dovana.Jeigu dabar tektų rinktis, pasirinkčiau tik ją. Lietuvoje nerasi tokių vietų, kuriose man neteko būti. Ne tik būti, bet ir tyrinėjimų metu pagyventi, pažinti tų žmonių būdą, charakterį,  jų norus. Kur rasi tokią specialybę,  kuri suteiktų tiek galimybių?

Diplominio darbo tema - "Kupiškio aplinkelis". Iš dėstytojų labiausiai atmintin įstrigo profesorius K. Vasiliauskas, doc.V.Klimavičius, J.Šimkus, J.Urbelis. Specialybės daugiausiai išmokė V.Likevičius, E.Palšaitis, L.Vidugiris. Praktiką atlikau tiesiant Almetjevsko - Bugulmo (Totorijos autonominė respublika) ir Maskvos - Leningrado kelius.

Darbinę veiklą pradėjau 1957m. Kauno KSER - 12 darbų vykdytoju. 1958 - 1963m. dirbau "Lietautokelprojekte" inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi, brigados vadovu, vyriausiuoju specialistu, 1963 -1964m. Kauno gelžbetonio konstrukcijų gamyklos Nr.2. cecho viršininku, Techninės kontrolės skyriaus viršininku.Kad gauti didesnius atlyginimus, buvo padidintas planas, kuris buvo neįvykdytas, dėl to gelžbetonio gamykla Nr.2. buvo likviduota. 1964m., likvidavus gamyklą, grįžau į "Lietautokelprojektą". Dirbau brigados vadovu, projektų vyriausiuoju inžinieriumi ir projekto vadovu.  Buvau tyrinėtojų brigados , turinčios 13 techninių darbuotojų vadovas, atliekant Šiaulių - Palangos kelio trasos parinkimo darbus. Projekto autoriumi buvau tyrinėjant ir projektuojant Kauno - Jurbarko kelią nuo Seredžiaus iki Skirsnemunės. Šiame objekte buvo pritaikytas trasavimas sudėtingomis kreivėmis, įskaitant  klotaides. Tuo metu buvo siekiama išsaugoti esamą landšaftą, atkartojant dešiniojo Nemuno kranto kontūrą  ir maksimaliai sumažinant žemės darbų apimtis. Per daugiau kaip 50 metų kelias nebuvo apsemtas, išskyrus atvejį, kai ant kelio, polaidžio metu, buvo užstumtos ledo lytys. Čia galima paminėti neįtikėtiną atvejį. Prieš Skirsnemunę  Nemuno slėnyje atsirado žydinti obelis, kuri projekte nebuvo užfiksuota. Pietiniame Nemuno šlaite gruntas atitirpo anksčiau ir obelis su visomis  šaknimis skersai kelio nuslinko į Nemuno slėnį.

Iš Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr. 2 perėjęs į "Lietkelprojektą" gavau projektuoti Vilniaus-Kauno kelio ruožą nuo Grigiškių iki Vievio. Čia mano pasiūlymu nutiesti kelią po veikiančiu Vilniaus - Kauno geležinkeliu pasinaudojo Pabaltijo geležinkelio ruožas Rygoje. 

        Vėliau teko projektuoti Telšių KSR-3 gelžbetonio gamyklą su betono paruošimo mazgu ir administracinėmis patalpomis. Čia pritaikiau patyrimą, įgytą Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 2. ir suprojektavau formavimo cechą su šachtinėmis ir tunelinio garinimo kameromis. Į garinimo kameras gelžbetonis, 25 metrų ilgio sijos buvo įvežamos ir išvežamos geležinkeliu. Už tuos darbus, papildomai atliktus nedarbo dienomis "Lietkelprojektas" sumokėjo papildomai ir išskyrė paskyrą automobiliui "Žiguli".

Projektuojant asfalbetonio įmones su Lietuvoje gaminamomis "G1, G2" tipo asfalbetonio maišyklėmis, turėjau imtis net mechaniko - konstruktoriaus, elektriko darbo. Mano sukonstruotos svorinio dozavimo svarstyklės buvo pirmosios Tarybų  Sąjungoje ir buvo įdiegtos Kauno kelių statybos valdyboje Nr.10. Bitumo saugyklose elektrinio (ne garinio) pašildymo technologija, padedant mechaninio skyriaus prie Susisiekimo ministerijos darbuotojams, buvo įdiegta Jašiūnų bitumo saugykloje.

Didžiausias mano projektavimo darbas pagal apimtį buvo Kauno - Klaipėdos kelias. Buvau kelio ruožų nuo Kauno iki Leščiukų sankryžos ir nuo Girkalnio gyvenvietės iki Sujeinių (iš viso apie 60km.ilgio) projekto autorius.  Šiame kelyje teko projektuoti Sargėnų ir Kryžkalnio skirtingų lygių sankryžas.

Projektuojant Sargėnų trijų lygių sankryžą pirmą kartą "Lietkelprojekte" buvo sudarytas matematinis kelių modelis su trąsų algebrinėmis ir diferencialinėmis lygtimis, išskaičiuotos visų trasos pasikeitimų koordinatės. Šiame objekte aš iškėliau paprastą uždavinį: išskaičiuti norimo tikslumo dviejų užkoordinuotų kreivių persikirtimo taško kampą algebriniu ir trigonometriniu metodu. Be aukštosios matematikos disciplinos analizės, geometrijos net Vilniaus fakultetą baigę absolventai  nerado būdo kaip tai padaryti. 

Tikslinant parengtą Kryžkalnio projektą, projekto vadovu buvau paskirtas aš. Patikslintame projekte buvo siūloma sankryžos ribose suprojektuoti dviejų pirmos techninės kategorijos kelių Kaunas - Klaipėda - Kaliningradas - Šiauliai dviejų lygių sankryžą. Tam tikslui šiuo metu yra pastatyti du pailginti viadukai kelyje Kaunas - Klaipėda, kurie tiks pirmos kategorijos keliams ir vienas viadukas krypčiai Kaunas - Kaliningradas. Kriaušės tipo elementas sankryžoje atsirado kaip "vyresniojo brolio" ruso užpatentuotas išradimas. Tuo laiku norėta pateisinti prieš buvusį TSRS valstybinį banką panaudotas lėšas už iškastus durpynus ir įrengtą apie 300m. ilgio nepanaudojamą pagrindą. 

Šių metų liepos mėnesį užsikimšo kelias nuo Klaipėdos iki Palangos. Mano siūlytame Jakų sankryžos variante numatyta įvažiavimui ir išvažiavimui po tris judėjimo juostas, kuriomis galima prijungti esamą kelią prie Klaipėdos miesto. 50 mln.lt skirtumo tarp pigiausio ir Kelių direkcijos suderinto varianto užtektų rekonstruoti esama kelią iki keturių judėjimo juostų ir eismo kamsčių dar ilgą laiką nebūtų.

Siūlomas Vilniaus m. pietinis aplinkelis mažai sumažina eismą Vilniaus mieste. Juo naudosis transportas, kuris vežamas nuo kelio A1 į Minską ir atgal. Kita dalis veršis per kitus kelius į Vilniaus centrą. Geresnis variantas būtų panaudojus esamą dviejų lygių Skaidiškių sankryžą, kuri net 4km. arčiau Vilniaus. Šio varianto specialusis planas per miestą suderintas su Vilniaus miestu. Pagal statybos įstatymą, jei turime suderintą specialujį planą, detalusis planas nerengiamas. 

Pastaruoju metu žiniaskaidoje pasirodė pranešimai, kad ruošiamasi nutiesti europinio standarto geležinkelį (ESG) nuo Lenkijos iki Baltijos valstybių. Susisiekimo ministerijoje paskirtas kuratorius, kuris kuruos tuos darbus. Tai yra ne kas kitas, kaip mano minėtos aferos su geležinkelio bėgiais tęsinys. Niekas ESG nenuties, padarys kaip Mockavoje stendą, užstūmimui ant skirtingo pločio vėžės ir rusiškais bėgiais galės važiuoti iki Švedijos. Vagonų su vėžę išplatinančiais šlicais ant ašies Lietuvoje buvo 1992 metais tik du vienetai, kurie buvo naudojami suskystintų dujų eksportui į Europą. Lokomotyvų, galinčių keisti vėžės plotį, Europoje buvo vienetai ir jie kainavo labia brangiai. Šis klausimas detaliai išnagrinėtas man dirbant projektų vyriausiuoju inžinierium, projektuojant ESG nuo Lenkijos iki Kauno. Susisiekimo ministerija gudriai sugalvojo, pasinaudojant jau padarytais projektavimo darbais mulkinti Lietuvos žmones ir melžti iš biudžeto pinigus.
Dabartinei Lietuvai pavojingiausias hibridas yra komunistas tapęs kapitalistu. Jis kaip magnetas sutraukė visas blogiausias komunistinio ir kapitalistinio pasaulio blogybes. Reikia tikėtis, kad šis hibridas ateities Lietuvai įtakos neturės. Asilo ir kumelės hibridas mulas (asilėnas) daugintis negali. Dievas neleido.
Šios mano autobiografijos išvada - Lietuvos ateitis optimistiška Lietuva taps demokratine valstybe su Apvaizdos padėjimu. 

Violeta Mukulytė

Garbės kelininkas Nr. 53 A.J.M..       2007m. gegužė
Po sunkios ligos, Albertas mirė 2010 metais. Palaidotas Kauno raj. Smiltynų kapinėse.
Nuotraukomis ir Alberto Mukulio biografiniais daviniais maloniai pasidalino Alberto duktė Violeta.

Albertas darbo kabinete

Projektiniai sprendimai tikrinami objekte

Sveikinimas

Albertas pradėjęs su šachmatais draugauti gimnazijoj, jų nepamiršo visą gyvenimą 

Albertas Mukulys ketvirtoje eilėje antras iš kairės. 1950 m.

(8) Klasės draugas - VYTAUTAS NARBUTAS

Narbutas Vytautas – Petras, Tomo.

Vytautas Narbutas. 1977m.

 Gimė 1930m. Migonių kaime, Šimonių vls., Kupiškio rajone. Mokėsi Šimonių progimnazijoje, o nuo1948 metų Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytauto mama Julija Uldukytė - Narbutienė buvo gera siuvėja ir šeimos maitintoja, nes tėtis Tomas mirė gana anksti. Mokykloje jam puikiai sekėsi matematikos mokslai, kitais dėstomais dalykais jis per daug nesidomėjo. Vytautas buvo draugiškas moksleivis, ramaus būdo, per daug nesijaudinantys, kaip jis sakydavo „makrisnas“

                             Vytautas Narbutas Adomynės septynmetėje mokykloje dirbo nuo 1953 iki 1968 metų rugpjūčio. Dėstė matematiką, fiziką, kai kuriais metais – chemiją. Nuo 1962 iki 1967 metų vadovavo įvairiems būreliams: kraštotyros – turistų, kino mėgėjų, jaunųjų technikų.

                             Nuo 1967 iki 1968 m. buvo profsąjungos vietos komiteto pirmininkas bei delegatas į profsąjungos rajoninę konferenciją.

Mokiniai prisimena, kad mokytojas Vytautas Narbutas mokė visų matematikos disciplinų. Pavaduodavo fizinio lavinimo mokytojus – mokė slidinėti. Buvo šiltas mokinių mėgstamas mokytojas. Mokė piešti ir pats piešdavo.

Vytautas buvo pamėgęs linksmesnį gyvenimo būdą, bet po vedybų šis jo pomėgis gerokai apnyko. Mokytojas gražiai bendraudavo su kaimo žmonėmis.

Vytautas neakivaizdžiai mokėsi  Panevėžio pedagoginėje mokykloje. Vėliau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Pedagoginiame institute.

 1958 12 20 Vytautas susituokė su mokytoja Zofija Narkūnaite. Žmona Zofija kilusi iš Daugėliškio, Utenos raj. Ji buvo baigusi Švenčionių pedagoginę mokyklą ir neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbą ir literatūrą.

Vytautas buvo neblogas vaidintojas, tad mokyklos  šventėse jis visuomet dalyvaudavo kaip artistas. Jis mokėjo griežti akordeonu.

Įdomios buvo Vytauto ir Zofijos pirmosios komjaunuoliškos vestuvės Kupiškio metrikacijos biure. Visa vestuvių palyda važiavo į  lineikas pakinkytais žirgais. Nors tokioms vestuvėms labai prieštaravo Vytauto mama, o  ir pats Vytautas, bet rajono valdžiai labai reikėjo tokių parodomųjų vestuvių, todėl jos vyko gana prašmatniai. Dvi pamergės iš 6 porų buvo Adomynės mokyklos mokytojos, visi kiti Kupiškio Švietimo ir kultūros skyriaus darbuotojai. Vaišės buvo surengtos senuose kultūros namuose. Jaunikius iš Adomynės į Kupiškį ir atgal vežė Švietimo skyriaus gaziukas.

Nuo 1969 m. beveik porą metų Vytautas dirbo Panevėžio Linų fabrike - tabelininku. Vėliau persikėlė į Viešintas  ir nuo 1972 m. kartu su žmona mokytojavo Viešintų vidurinėje mokykloje.

Vytautas mėgo žvejoti Šetekšnoje ir aplinkiniuose ežeriukuose. Važinėjo motociklu Java, o vėliau  turėjo Zaporožietį.

1981 metais neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir jam pripažinta Vidurinės mokyklos matematikos mokytojo kvalifikacija.

Jau turėdamas 70 m., 2000 metais  Vytautas galutinai atsisveikino su mokykla ir  matematikos mokytojo pareigomis..

  Sesuo Laima – medikė, gyvena Panevėžyje. Vytautas ir Zofija turi dvi dukras: Virginiją, mokytojaujančią Viešintose ir Vitą - baigusią Kauno Policijos mokyklą ir dirbančią pagal specialybę.

Vytautas mirė 2008 m., palaidotas Viešintų kapinėse.  

mokyt. Vytautas Narbutas - antroje eilėje pirmas iš dešinės su auklėtiniais

Adomynės mokyklos mokiniai ir mokytojai: mokyt. Vytautas Narbutas trečioje eilėje, beveik centre, o jo žmona mokyt. Zofija Narbutienė - antroje eilėje, antra iš kairės. 

Mokytojo Vytauto Narbuto sentencijos

1954.07.21 d. laiškas Zenonui iš Panevėžio. ( Vytas stoja į Panevėžio pedagoginę mokyklą)

Sveikutis Zenonai !
 Aš ką tik grįžau iš paskutinio egzamino (istorijos), kurį išlaikiau patenkinamai. Na, bet kadangi kol kas jokių kitokių įspūdžių ir neturiu, tai apie egzaminus aprašysiu šiek tiek plačiau.

Pirmas egzaminas buvo pirmadienį, rodos, 11 val. Rašiau lietuvių kalbos rašomąjį – diktantą. Atsisėdau į pirmą suolą ir grynai savarankiškai, neskaitant keleto žvairų žvilgsnių į draugo rašomąjį, parašiau. Po to apie 16 val. prasidėjo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas žodžiu. Iš karto (rašomųjų įvertinimo dar nežinojau) maniau, kad drg. Narbutas žlugs. Bet štai išeina pirmas atsakinėjęs ir teikia maždaug tokio turinio informaciją.

Tas kablys (matyt, dėstytojas) labiausiai kreipia dėmesį į sakinio nagrinėjimą. Man papuolė toks ir toks sakinys, tą žinojau, to nežinojau, gavau tiek.

Na manau, jeigu jau didžiausią dėmesį kreipia į sakinių nagrinėjimą, tai aš dar ne visas sužlugęs. Po kiek laiko ir aš įeinu į klasę ir matau, kad dėstytojas visiškai ne kablys, o žmogus kai žmogus. Išsitraukiu sakinį, pasiruošiu ir, kai prieina mano eilė, visai tiksliai jį išnagrinėju. Gerai, -sako dėstytojas, dabar pasakyk, ką parašė Puškinas?

Na, galvoju – baigta. Iš kur, gi aš galiu žinoti, ką jis parašė? Staiga atėjo į galvą mintis, kad ar tik ne jis parašė romaną "Eugenijus Oneginas". Kad nespėtų paklausti kito klausimo, aš išpyliau: Puškinas parašė romaną „Eugenijus Oneginas“

-Daugiau – prašnypštė dėstytojas. –Čigonus, - lyg aidas pakartojo toks pat šnypštimas. Čia jau ir man pasidarė nebeaišku, kaip galima parašyti „Čigonus“. Ot, sakysim, nupaišyti – kitas reikalas, todėl, ilgai negalvodamas, pridūriau: „Puškinas buvo žinomas taip pat kaipo garsus menininkas ir nupaišė čigonus.

Na, ir nori tikėk, nori netikėk, o lietuvių raštu ir žodžiu gavau po 4.

Vakar laikiau rusų k. egzaminą raštu. Čia atsisėdau taip, kad reikalui esant, galėčiau žvilgterėti į visas keturias pagrindines šalis ir į keturias šalutines. Na, čia ir naudojausi geriausia savo nugarkaulio ir galvos ypatybe – suktis apie savo vertikalią ašį. Vadinasi, rašomąjį parašiau ‚nesamostojatelno“. Po to rusų žodžiu. Gaunu sakinį, kurį reikia išnagrinėti. Gal būt ir vidutiniškai jį išnagrinėjau, bet nagrinėdamas jį, visą laiką jaučiausi taip, tarytum vidutinio dydžio baslį būčiau vietoje blynų per pusryčius prarijęs, o kai paklausė, ką parašė Majakovskis, tai galutinai įsitikinau, kad ne baslį, o greičiausiai dėl skubėjimo prarijau šakutes. Su didžiausiu vargu išrokavau keletą eilėraščių. O dėstytojas, tarytum temokėdamas tik vieną rusišką žodį, vis staugia: „jėsčio“. Čia prisiminiau, kad Majakovskis parašė dar „debesis“. O ir vėl bėda: užmiršau, ar jis rašė apie debesį su kelnėmis ar be jų. Nuodugniai pagalvojęs, supratau, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kada jis apie jį rašė, bet kadangi galvoti laiko nebuvo, tai žaibiškai nusprendžiau, kad jis rašė po revoliucijos, ir greit atsakiau: Puškinas dar parašė „Debesis be kelnių. Dėstytojas pasiraukė ir pastatė tris.

Šiandien laikiau istoriją. Čia teko susidurti su vienuoliktos klasės bilietais, bet, mano nuomone, atsakiau puikiai. Išpylus bilietą, dėstytoja paklausė, koks buvo Didysis Tėvynės karas. Aš atsakiau, kad grobiamasis. Čia dėstytoja paklausė, kieno atžvilgiu. –„Abiejų“ – atsakiau. –„Kaip tai abiejų“ – vis dar nepermanydama klausinėjo. –Nagi, - sakau, pusė karo grobė vieni, o kitą pusę – kiti. Gavau tris. Kadangi popierio nebeliko, tai iki ...

Vytautas laiškus rašydavo ir eilėmis:

Laiškas Nr.2, 1952.07.14

Laba diena, arba rytas, iš Beržytės kalba Vytas

Ką bedirbi, ką beveiki? Ar namiškiai visi sveiki?

Aš čia vienas leidžiu laiką, bekovodamas už taiką.

Kartą aš pas tokį poną, į murelį ten raudoną

Užėjau pasikalbėti, kur reiks pinigai man dėti.

O ten ponas plikę kaso, klausia, kaip lig šiol be paso

Aš galėjau maklinėti, klausia, kur mane padėti.

Ar kalėjiman sodint, ar išvežt Korėjos ginti.

Siūlė vieną, siūlė kitą pakol išdavė man kvitą.

Skaitau reikalas čia rimtas, sako sumokėti – šimtas.

Bankan kuo greičiausia reikia, aišku džiaugsmo tai neteikia,

Bet liūdėti ir netenka, kai žinai, kad nors ir menką sumą įneši į banką.

Po kiek metų nors ir tanką už tuos pinigus galėtum, nusipirkti jei norėtum.

O dabar dar žodį vieną, kaip Marytė leidžia dienas.

Parėjau žiūriu Marjona, pasiraičiusi sijoną

Kažką ten pakluonėj mina, sako silosą gamina.

Šypsosi linksmai artojas, žino kitąmet bus rojus,

Jeigu duonos neturės, valgyt silosą galės.

Na, dabar Starkiokas Algis, linksmas sotus ir pavalgęs

Staiga žiūriu gegužinėj kažkokią apsikabinęs

Sėdi sau šaly ir kvit, o aš netikiu, brolyt

Čia, sakau, kad jį kur šimtas, žmogus, rodos, buvo rimtas.

Trinu akis, akys mato vidutiniško formato

Šaly sėdi mergina, šiaip sau, rodos, dar jauna.

Kasos juodos neperilgos, akys – truptį melsvai pilkos

Antakiai šiek tiek pešioti, batai nauji nenešioti.

O, be to suknele šilko, tuokart buvo apsivilkus

Abu šoko ir kalbėjos, abu namuosna parėjo.

Buvo trylikta jau liepos, sviro šalia kelio liepos

Ant dviračio, žiūriu, mina, Kupiškin sušilęs Linas

Na, sakau, jau laukt gana, pasirodis staigmena.

Greit nubėgau prie fontano, tankiai plakė širdis mano.

Sakau, laikas tas netoli, greit išgirsiu, mielas broli,

Džiugią staigmeną aš čia ...ir Albinas greit risčia

Atlėkė ir laukiam Lino, nekantrumas mus kankina.

Lino mes čia nesulaukę, gatvėm ieškot jo patraukėm

Radom, vadinas, tvarka, bet, kad staigmenos nėra.

Oi, broliuk, čia negerai, šitaip žmogui pameluoti.

Tiek dėl jo reikė važiuoti, prie fontano iš namų.

Vėjas šiaudus stogo draiko, dar rašyčiau, kad būt laiko,

O dabar jau, mielas broli, vakaras visai netoli.

Saulė leidžias jau tyliai ...tiesa, Gerų dienų Viliai

Tegu auga ir plėtojas, neužilgo kelia kojas

Židinin šeimos karštan kur nors Kupiškio kraštan.

Na, dabar ,sudiev, brolyti, netingėk man parašyti,

Laišką dar šitą savaitę, į kolūkį Melnikaitės,

Surašyk džiaugsmus savus

Kandidatas į pasus - parašas

Kupiškio rajonas, Šimonių paštas, Juodžiūnų kaimas

Aš.

Vytauto laiško Zenonui pabaiga

Vytauto Laiško Zenonui pradžia

Linas, Ignas, Zenonas,Algis, Albinas, Laima, Vytautas

Petras, Vytautas, Linas,Juozas, Zenonas, Vytautas, Alfonsas,  Algis

Ačiū Zenonui ir Živilei, kurie labai tvarkingai išsaugojo Vytauto ir kitų klasiokų laiškus.

Vytautas Narbutas antroje eilėje pirmas iš dešinės. 1950 m.

(7) Klasės draugas - ALGIS KAROSAS

Algis studentas 1956 m.

Turbūt apie 1950 metus išvažiavom ekskursijon į Palangą. Kur vos neišsimaudėm Plungės mieste Babrunge. Tuo pačiu kartu važiavome per Kretingą, kur apžiūrėjome bažnyčią, Tiškevičiaus dvarą ir dvaro tvenkinį. Ir kas galėjo pagalvoti, kad 2003 metais atvyksiu čia gyventi. Būtent prie trečiojo tvenkinio.

Kretingą formavo ir jai dirigavo didikai Chodkevičiai, o vėliau Tiškevičiai. Chodkevičiai yra Kretingos bažnyčios fundatoriai.  Jų giminės palaikai alaviniuose karstuose ilsisi bažnyčios rūsiuose. Vienas iš Chodkevičių buvo karo vadas. Ties Ryga nugalėjo keturis kartus didesnę Švedų kariuomenę.

Algis Karosas 1957 m.

Nuo seno Kretingos bažnyčioje karaliauja broliai pranciškonai. Tarp jų daug pasižymėjusių. Vienas iš jų Jurgis Pabrėža, nusipelnęs švietimui. Jo vardu yra pavadinta viena gimnazija. Šią gimnaziją baigė visi trys mano anūkai. Kretingoje yra keturios vidurinės mokyklos.  Jurgio Pabrėžos skulptūra stovi skverelyje prieš bažnyčią. Pranciškonas Jurčys šiuo metu stato onkologijos centrą Klaipėdoje. Kretingos bažnyčios klebonas Popiežiaus paskirtas Žemaičių vyskupo pavaduotoju.

Įdomi žemaičių šnekta. Su grynu žemaičiu sunku susišnekėti. Po  dešimties metų pradedu suprasti ir aš, ypač tuos greitakalbius.

Aš ir mano dukros, esame baigę Lietuvos Žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas. Vyresnioji dukra Palmira baigė hidromelioracijos fakultetą. Būdama penktame kurse, ištekėjo už bendrakursio žemaičio Juozo Maskvyčio iš Darbėnų. Baigę mokslus gavo paskyrimą į Kretingą. Žentas dirbo MSV, o dukra vykdomajame komitete. Darbas darbu, o pinigų reikėjo. Pradėjo auginti svogūnus. Statė Būtingėje sodo namelį. Žentas tapo MSV direktoriumi. Vėliau privatizavo Kretingos autotransporto įmonę. Įkūrė UAB „TEREKAS“ ir pradėjo automašinų remonto darbus, vystyti vietinių ir tarptautinių pervežimų paslaugas. Vystė didmeninę prekybą, pradėjo gaminti PET butelius. PET butelių gamybą išplėtojo, pradėjo gaminti ir įrangą PET butelių gamybai. Tokios įrangos gamintojai vieninteliai Pabaltijo šalyse. PET buteliais ir PET buteliams gaminti įranga prekiauja šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje.

Užaugino du sūnus – Vytautą ir Gintautą. Abu baigė bakalauro studijas, padeda tėvams biznyje.

Antroji mano dukra Dalia įgijo inžinierės – žemėtvarkininkės specialybę, ištekėjo, užaugino dukrą. Mano anūkė Agnė su pagyrimu baigė gimnaziją. Šiuo metu studijuoja Olandijoje, Hagos universitete tarptautinį verslą. Dukros gyvenimas nesusiklostė, ji išsiskyrė. Dabar ji gyvena Kretingoje kartu su mumis, dirba žento vadovaujame UAB „TEREKAS“ vyr. buhaltere.

Aš su žmona gyvename 0,25 ha ploto žemės sklype, turime 3 arus dirbamos žemės daržui. Auginame daržoves, įveisėme sodą, uogyną. Dukra prižiūri paradinę sklypo dalį, rūpinasi pievute ir dekoratyviniais augalais. Darbo stoka negalime skųstis. Visa bėda, kad jėgos senka.

Šiauliai-Palanga kelias eina per Kretingą Žemaitės alėja. Iki tvenkinių miestas, o už tvenkinių – kaimas. Mes su žmona ir jaunesnioji dukra gyvename Vėjo akligatvis 4, sekančiame name mano vyresnioji - su šeima.
Algis Karosas gimė 1932 m. Paketurių kaime. Mokėsi Kupiškyje. Baigęs Kupiškio vidurinę 1952 m. įstojo įstojo į Kauno ŽŪA machanizacijos fakultetą. Baigęs ją inžinierius mechanikas dirba Kupiškio MTS. Po dviejų metų pereina Į Byčių kolūkį vyriausiu inžinieriumi. Čia Algis darbuojasi 6 metus. Vėliau po pora metų dirba ŽŪ valdyboje ir ŽŪ Susivienijime. Šepetos durpių kraiko gamykloje ir Statybinių medžiagų gamyklose išdirba 11 metų. Vėliau, net 16 metų darbuojasi Aklųjų draugijoje. Po šių visų darbų išėjo į užtarnautą poilsį, dabar gyvena Žemaitijoje ir džiaugiasi puikiais anūkais.

Visi anūkai su Palmira ir Juozu

Dukros Palmira ir Dalia

Dukra Palmira su žentu Juozu ir anūkai Vytautas ir Gintautas

Anūkė Agnė - Hagos universiteto studentė

Žmona Angelė ir aš - Algis su anūkais

Čia aš gyvenu. Vaizdas iš kiemo pusės statybos metu

(6) Klasės draugė STASĖ RAGAUSKIENĖ - JONUŠYTĖ

Nuo 1944 m. iki 1952 m. mokiausi Kupiškio vidurinėje mokykloje

Stasė Jonušytė - Ragauskienė

1956 m.baigiau Vilniaus Pedagoginį Institutą  Fizikos- matematikos fakultetą ,matematikos specialybę.Paskyrimą dirbti gavau į Kupiškio raj.Šimonių vid.mokyklą.

Dėsčiau matematiką ir astronomiją.1959 m.ištekėjau  už Dominyko Ragausko, veterinarijos gydytojo ir persikėlėme gyventi į Subačių.

Dirbau Subačiaus vid. mokykloje.Nuo 1962 m. persikėliau dirbti į Kupiškio raj. Noriūnų

aštuonmetę mokyklą.1971 m. persikėlėme gyventi į Panevėžį.  Nuo 1971m.rugsėjo 1 d.

dirbau Panevėžio 9-oje vid. mokykloje iki 1988 m., ir tais metais išėjau į užtarnautą poilsį.

Dabar gyvenu Panevėžyje , prie namo esančiame sode ir darže auginu ekologiškus vaisius ir daržoves savo reikmėms.

   Turiu dvi dukras Violeta, baigusią KPI  ir Jolantą - Vilniaus universitetą. Abi ištekėjusios.Violeta  gyvena Lietuvoje , netoli Panevėžio,   Jolanta  - Amerikoje , Čikagoje , kur teko apsilankyti net tris kartus.Turiu anūką ir anūkę - dvynukus Danielių ir Kotryną, jiems jau po 10 metų.

Klasiokės -studentės Zita, Stasė Genė. Laima Kupiškyje

Stanislava su anūkais Kotryna ir Danieliu Pietų Dakotoje. 2007 m.

Kalėdos namie su dukra Violeta, vyru Dominyku ir kalyte Vika. 2006 m. 

Stanislava su vyru Dominyku per Velykas prie savo namo Panevėžyje.2001 m.

Su dukra Jolanta ir anūkais. Pietų Dakota, 2007 m. rugsėjis

Stanislava su dukros Jolantos šeima prie kalno prezidentams "Mount Rushmore" 2007 m.

(5) Klasės draugė - LAIMA STANKAITYTĖ

Laima studėntė

Laima – Aldona – Emilija Stankaitytė – Laužikienė

Gimė  1933 m. spalio 26 d. Raseiniuose. Kaip matote, krikštatėviai man vardų nepagailėjo. Per sutvirtinimo sakramentą man buvo suteiktas ir Magdalenos vardas, bet ačiū Dievui, jo neįrašė į pasą, nes mano pavardė tada, kaip musulmonės, būtų rašoma per kelias eilutes. Dabar, pildydama įvairius dokumentus, vargstu visą gyvenimą.

Laima tarnybos Šiauliuose metais

Mano tėvai mokytojai: mama Emilija Juodakytė, gimusi Aukštupėnų kaime Kupiškio raj., o tėvas Kazimieras Stankaitis žemaitis, nuo Raseinių.

Kurį laiką gyvenome Žemaitijoje, prasidėjus karui, atsikraustėme į Gyvakarų kaimą. Kupiškio raj. Ten 1944 m. baigiau pradžios mokyklos 4 skyrius. Atvažiavau mokytis į Kupiškio vid. mokyklą, kurią 1952 m. baigusi išvažiavau mokytis į Vilniaus universitetą, pasirinkusi bibliotekininkės specialybę.

1957 m. baigus universitetą, buvau paskirta į Lietuvos Mokslų akademijos biblioteką. Tie metai įsiminė tuo, kad 1958 m. pavasarį Vilniuje buvo labai didelis potvynis. Neris išsiliejo iš krantų, apsemdama mūsų biblioteką. Kelias dienas prie katedros sėsdavome į valtis ir plaukdavome į darbą.

1958 m. ištekėjau už karininko Algimanto Laužiko ir išvažiavau gyventi į karinį miestelį netoli Minsko. Taip prasidėjo mano gyvenimas kariniuose miesteliuose. Septynis metus niekur nedirbau, buvau namų šeimininkė, auginau vaikus, stovėjau didžiulėse eilėse prie pieno, duonos ir kt. vieną žiemą lankiau siuvimo-kirpimo kursus, kurie vėliau labai pravertė.

1965 m. atvažiavome gyventi į Šiaulius. 1966 – 1997 m. dirbau Šiaulių Viešoje bibliotekoje. 1990 m. tapau našle.

Turiu sūnų Vilių, kuris baigęs VISI autotransporto fakultetą dirba Šiauliuose, autobusų parko „Busturas“ generaliniu direktoriumi, turi dukrą Giedrę - stomatologę dirbančią ir gyvenančią Vilniuj ir sūnų Algimantą.

Duktė Nijolė baigė Vilniaus universitetą, fizikė, gyvena Vilniuje. Turi dukrą Ievą - architektę ir sūnų Vykintą - informatikos specialistą.

Dabar seu pensininkė išėjusi 1988 m. į pensiją apkeliavau su turistiniais autobusais visą Europą: Čekiją, Vengriją, Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Italiją, Turkiją.

Laima su dukra ir anūkais sode. 1977 m.

Laima švenčia 70-metį. Su sūnumi Viliumi

Turiu HIBI – siuvinėju kryželiu. Esu išsiuvusi bent 20 paveikslų ir kt. darbų. Pernai mieste buvau surengusi parodą.  

Vyras Algis paradine uniforma

   

Vilius, mama Laima, Nijolė ir tėtis Algis. Laužikai 1960 m.

10a klasė 1951 m.

"Jaunoji gvardija" artistai. 1950 m.

Ekskursija į Žemaitiją, Palangą, Panemuniais.1951 m.

Nupynėm vainiką Danutei. 1951 m.

Veliuona. Ant Gedimino kalno. 1951 m.

1950m. 9-tos kl.  "Jus šaukia Taimyras" artistai

"Brandos atestato" balerinos. 1952 m.