.
Iš "Kupiškėnų mintys"
SUSITIKIMAI PAS AUKLĖTOJĄ
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ | 2005−10−01 |
Mokyklose netrūksta renginių jų buvusių auklėtinių iniciatyva. Tai garsieji ankstesnių laidų abiturientų susitikimai. Kol jauni, bendraklasiai savojoje mokykloje ar kitoje pasirinktoje vietoje paprastai susiburia kas penkeri metai. Vėliau - kai kurie moksladraugiai nebemato reikalo taip pabendrauti, o kiti sutaria pasimatyti, prisiminimais pasidalyti, apie dabartį pasikalbėti kas treji dveji metai ar net kasmet.
Kol gyvens, tol susitikinės
Prieraišumu savo mokyklai, klasių auklėtojams Felicijai Jakutytei ir Vladui Merkevičiui (dabar jau miręs) garsėja Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos tryliktoji laida, atsisveikinusi su mokykla 1952 metų birželį.
Per daugiau kaip penkiasdešimt metų jų gretos jau praretėjusios, o ir iš esančiųjų nebe kiekvienas dėl sveikatos įstengia atvykti į tradicinę šventę. Tačiau būrelis žilagalvių, jau atšventusių septyniasdešimtmečius, vis tiek susitinka ne tik per apvaliąsias mokyklos baigimo sukaktis, o kas rudenį.
Nebesivargina jie didesnių vaišių ruošimu ar apsilankymais savo buvusios bei dabartinės mokyklų patalpose. Tos laidos abiturientai sutartą dieną suka į auklėtojos, dabar jau abiejų klasių, F. Jakutytės sodybą Vytauto gatvėje.
Taip buvo ir šį kartą. Rinkosi šie žmonės net ne savaitgalį, kaip būdavo įprasta anksčiau, o šiokią dieną, praėjusio antradienio popietę.
Aplankė sergančią draugę
Atėjusieji pas auklėtoją tiksliai sutartu laiku kelių draugų ramiai lūkuriavo. Žinojo, jog netrukus ir jie iš Krantinės gatvės pasuks pėsčiųjų tiltu per Kupą. Iš toliau atvykę buvę bendramoksliai būtinai norėjo aplankyti ligoninėje besigydančią Danutę Stasevičiūtę-Tviskuvienę.
"Mes pas auklėtoją ir lietuvių kalbos mokytoją Jakutytę esame kaip savo gimtuosiuose namuose, nes daugelis jų, buvusių Kupiškyje ar įvairiuose kaimuose, jau ir nebeturime. Auklėtoja mums ankstyvoje jaunystėje buvo lyg antroji mama, ja išliko iki šiol, nors ir mes patys jau turime vaikaičių ar net provaikaičių”, - dalijosi mintimis pašnekovai ir patys stebėjosi tokios dvasinės bičiulystės poreikiu ir ne vienas jų prisipažino, kad net negali paaiškinti, kodėl taip yra.
O kai visi, tąkart žadėję atvykti į popietę, auklėtojos svetainėje prie didelio apvalaus stalo jau buvo susirinkę, pakvietėme juos kiemelyje nusifotografuoti mūsų laikraščiui, o keletą svečių papasakoti ir apie gyvenime nuveiktus svarbesnius darbus, jų kartos savastį.
Laiškus auklėtojai rašydavo Zenonas
Živilė Brazauskaitė-Mačionienė sakė, jog mokytojos F. Jakutytės rūpestingumas, nuoširdumas bendraklasių santykius gludino, šildė nuo pirmųjų pažinties su jais dienų, padėjo išaugti kaprizingą paauglystę, mokė pažinti gyvenimą, stengtis rasti jame savo vietą.
Ji prisiminė, su kokia meile ir pagarba apie šią pedagogę visą savo gyvenimą atsiliepdavęs jos vyras Zenonas Mačionis. Jis visada jų šeimos vardu rašydavo mielajai auklėtojai pasveikinimo atvirukus ir laiškus. Po mokyklos baigimo Vilniuje mokėsi, liko jame gyventi ir dirbti keliolika tos laidos abiturientų. Vykstantieji apsilankyti į namus kaskart rasdavo laiko užsukti ar bent telefonu paskambinti ir savo mielajai auklėtojai. Linkėjimai - visų vardu. “Mes taip elgiamės iki šiol, - sakė ponia Živilė. - Niekada nesistengėme būti vienas už kitą jai dėmesingesnis ar nuoširdesnis. Ir manome, kad būtent tokiais mumis ji didžiuojasi”.
Ž. Brazauskaitė-Mačionienė baigė tuometiniame Valstybiniame dailės institute architektūros studijas ir pasirinko restauracijos sritį. Teko darbuotis visoje Lietuvoje, kad būtų išsaugoti ar bent įamžinti buvusieji dvarų rūmai, šimtamečiai parkai. Ji įstengė paruošti per tris šimtus projektų, kurių vieni buvo ar tebėra įgyvendinami, o kiti liko istorijai ir yra saugojami respublikiniame archyve.
Pagal jos projektą nuo 1972 metų tvarkomos Vilniaus Rasų kapinės, kupiškėnės architektės daug prisidėta, kad liko išsaugotos Žemaitės, Čiurlionio, J. Biliūno sodybos. Vienam iš paskutiniųjų projektų įgyvendinti prireikė net 18 metų, tačiau dabar, po restauracijos, Jurbarke išlikusi cerkvė tarnauja menui ir žmonių dvasingumui.
Kaip giminės
Zita Dambrauskaitė-Drilingienė savo mintis pradėjo liūdnai. Pavasarį su klasės draugais, su auklėtoja F. Jakutyte ji dalijosi didele širdgėla dėl dukters Rūtos netekties. Auklėtojos, pasak pašnekovės, priblokštos šios žinios, pirmieji žodžiai buvo :”Tai aš jau nebeturiu savo pirmosios anūkės”. Mokytoja F. Jakutytė Drilingų šeimos ne kartą buvo pakviesta poilsiauti Labanoro girioje, kitur pakeliauti. “Būti Kupiškyje ir neapsilankyti pas auklėtoją - ne, taip negali būti”, - samprotavo Zita Drilingienė apie jausmą, atsineštą iš moksleiviškų dienų.
Baigusi prancūzų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute Z. Drilingienė mokytojavo Subačiuje, o vėliau šią užsienio kalbą dėstė Kauno politechnikos instituto studentams, tad teko bendrauti ir su jaunuoliais iš Kupiškio. Kaip prancūzų kalbos dėstytojai, dar 1975 metais Z. Drilingienei teko dalyvauti Paryžiuje vykusiame tarptautiniame seminare.
Apverkė draugės tremtį
Laima Stankaitytė-Laužikienė prisiminė auklėtojos F. Jakutytės surengtą išvyką dviračiais į Salas. Mergina tuo metu dar neturėjo dviračio ir nemokėjo juo važiuoti. Tačiau nuo klasės nė neketino atsilikti. Auklėtoja liepė Laimai sėsti ant pasiskolinto dviračio ir minti, esą tai visai paprasta. Jos padrąsinta taip ir padariusi.
Laimos išrinktasis buvo tos pačios abiturientų laidos jaunuolis Algimantas Laužikas. Jai su vyru, pasirinkusiu kariškio profesiją, kurį laiką teko gyventi ir Rusijoje, vėliau įsikūrė Šiauliuose, dirbo ten pagal specialybę - bibliotekininke.
Pašnekovė prisiminė dabar čia dėl ligos nesančią Danutę Stasevičiūtę-Tviskuvienę. Ši draugė, bene būdama dešimtoje klasėje, vieną pavasario rytą iš klasės buvo iškviesta į namus, nes jos šeima buvo tremiama į Sibirą. Tada visa klasė ėjo į Kupiškio geležinkelio stotį jos išlydėti, tačiau ginkluoti kareiviai prieiti arčiaun prie vagonų neleido. Tada visas jų būrys susėdo toliau ant kalniukėlio ir žvelgdami į ešeloną verkė.
Po kelių mėnesių džiaugėsi iš Danutės gavę laišką, rašydavo ir jai. Danutei nebuvo lemta kartu su draugais gauti brandos atestatą, tačiau su savąja klase liko artima visą gyvenimą.
L. Laužikienė sakė, jog pedagogė F. Jakutytė savo elgesiu mokė juos būti paprastais, draugiškais, supratingais, ir tai bene ir buvę svarbiausia, reikalingiausia gyvenime.
Įsimylėjo visam gyvenimui
Juozapas Martinonis, sveikindamasis su jį pasitikti išėjusia auklėtoja, apglėbęs ją kilstelėjo nuo žemės ir kelintą kartą prisipažino, jog retsykiais pabėgdavęs iš pamokų. Vėliau šis žilagalvis vyras stebėjosi, kad nė karto nematęs mokytojos F. Jakutytės rūškanu veidu. Jos buvimas greta, jos motiniškas žvilgsnis ir drausmino, ir šildė. Už visa tai Juozapas esąs dėkingas mokytojai iki šiol ir dar turėtų išdrįsti prisipažinti, kad ją buvo įsimylėjęs.
J. Martinonis prisiminė, jog jam, vaikinui iš Kreipšių, mokytis nebuvo lengva, teko ir uždarbiauti - demonstruodavo kino filmus.
Baigęs vidurinę, jis įstojo mokytis į Daugpilio karo aviacijos mokyklą, tapo pilotavimo navigacijos specialistu. Sakė, kad patyręs, koks didelis malonumas sėdėti prie lėktuvo šturvalo, tačiau lietuviai kursantai prie lėktuvo vairo nelabai būdavo prileidžiami. Vėliau J. Martinonis iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje pasitraukė, Leningrado politechnikos institute įsigijo inžinieriaus elektriko mechaniko specialybę. Jis pridūrė, jog grožinę literatūrą skaityti jam buvo ir išliko būtinybė. Iki šiol yra išsaugojęs pedagogės F. Jakutytės autografą su pagyrimu sąsiuvinyje, kuriame buvo jo apmąstymai apie perskaitytas knygas.
Atvažiuodavo rajono vadovai
Albinas Čiurlys, buvęs kuoseniškis, paaiškino, jog jam tėvai net kambarį pas Jakučius yra nuomoję. Teko gyventi ir pas mokytoją Vilką. Mokėsi gerai, tai nesidrovėjo ir tokių žmonių kaimynystės.
Pamena, penketas iš tos laidos įstojo studijuoti Kauno politechnikos institute. Jį baigęs pradėjo dirbti Panevėžio gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, joje nuo meistro iškilo iki direktoriaus. Perėjęs dirbti vyr. inžinieriumi į Statybos trestą, po kurio laiko tapo jo valdytoju. Pastaruosius 20 metų jis dirbo Statybos ministerijos sistemoje.
Panevėžyje jam darbuojantis, netrūkdavo Kupiškio rajono vadovų prašymų padėti statybų klausimais. Pamena, pasistengė, kad greičiau būtų pastatyta vidurinės mokyklos sporto salė, statybinių medžiagų gamyklos, pieninės kai kurie objektai. Sau yra pasistatęs vasarnamį turimame sklypelyje sodų bendrijoje. Gyvena viename iš sostinės daugiabučių. Galėtų būstą parduoti ir pigiai įsikurti kad ir Kupiškyje. Bet ne - liksiąs Vilniuje.
A. Čiurlys sakė, kad klasės draugai, įsitvirtinę Vilniuje, aktyvūs ir sostinės kupiškėnų klubo veikloje. Šio klubo prezidentė Liucija Venslovaitė rūpinasi glaudinti ryšius su Kupiškio savivaldybe. Kas antri metai vilniškiai kupiškiečiai sulaukia svečių iš gimtojo rajono. Vadovų kalbų paklausyti, meninės programos pažiūrėti susirenka apie 700 žmonių.
Kūrė eiliuotus rašinius
Jūratė Šinkūnaitė-Čepienė sakė, jog į Kupiškio vidurinę mokyklą įstojo po mokymųsi Gaigalių ir Šimonių septynmetėje mokyklose. Kartais sąsiuvinėlyje sueiliuodavo posmų, tai, kaip vėliau vaikinai išsidavė, jiems labai rūpėdavo apie ką ji ten virkaujanti.
Baigusi dvimetį Šiaulių mokytojų institutą, pradėjo dirbti, o Vilniaus pedagoginį institutą, taip pat pasirinkusi lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau baigė neakivaizdžiai. Jos visi darbingi metai praėjo toje pačioje Klovainių (Pakruojo r.) pagrindinėje mokykloje. Nuo paskyrimo į darbą 1954 metais iki išėjimo į pensiją dirbo direktore.
Pasak šios pedagogės, gyvenime buvo nemažai atvejų, kai prisimindavo mokytojos F. Jakutytės takto subtilybes: neparodyk savo susierzinimo, kitus ir save stiprink ramybe.
Suolo draugė Nijolė priminė ir išskirtinius Jūratės egzaminų rašomuosius darbus. Tada ir ji pati pridūrė, jog brandos egzamino gimtosios kalbos rašiniui pasirinkusi temą apie Žemaitės kūrybą visą tekstą pateikė eiliuotai. Darbas buvo gerai įvertintas. Taip pat ji pasielgė ir laikydamą stojamąjį egzaminą į mokytojų institutą. Ir tas rašinys buvo gerai įvertintas.
Studijų metais sienlaikraščio leidėjai buvo paprašę Jūratės sukurti eilėraštį Stalino garbei jo gedulo dienomis. Tačiau iš karto atsakiusi, kad toks kūrinys jai tikrai nepavyks.
Matematikos mokė būsimuosius menininkus
Nijolė Kinderytė sakė, jog po jų klasės auklėtojo Vlado Merkevičiaus mirties ir jie visi glaudžiasi prie buvusios mokytojos F. Jakutytės, taip pat vadina ją savo auklėtoja, dalijasi su ja rūpesčiais ir džiaugsmais. Juolab kad garbioji pedagogė tvirtina, kad jos toks bendravimas nevargina, o tik suteikia jėgų gyventi, džiaugsmo - kad buvusių auklėtinių nepamirštama ir jiems reikalinga.
N. Kinderytė, Vilniaus pedagoginiame institute įsigijusi matematikės specialybę, daug metų dėstė šį dalyką K. M. Čiurlionio meno mokykloje ir daugybę kartų įsitikino, jog gabūs muzikai jaunuoliai neturi jokio vargo ir su jos dėstomu dalyku. Matematikė patenkinta, kad jai teko bendrauti su ten pat dirbusiais iškiliais menininkais, pažinti kitaip suvokiamą pasaulį. Ji ir dabar savo buvusių kolegų, mokinių yra kviečiama į ataskaitinius koncertus, kūrybos parodas. “Tai labai atgaivina, kaip ir mūsų, bendramokslių, susitikimai mokytojos Felicijos Jakutytės namuose”, - sakė ji.
