(22) Klasės draugė - LIONĖ GALVANAUSKIENĖ - KATELYTĖ

Lionė Katelytė – Galvanauskienė

Lionė Galvanauskienė-Katelytė

Lionė Katelytė gimė 1932 m. gruodžio 27 d., Kupiškio raj. Laukminiškių kaime. Motina Anelė Pilkauskaitė, tėtis Petras – Katelės. Lionė 1944 m. baigė Virbališkių pradinę mokyklą. 1944 m. mokslus tęsė Kupiškio vidurinėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Kauno Statistikos technikumo ekonomikos specialybę. 1951 m. su pagyrimu baigė technikumą. Pagal paskyrimą Lionė dirba Rokiškio raikoopsąjungoje buhaltere, o po 3 metų – 7 metus pirmininke. 1955 m. ištekėjo už juodupiečio Algirdo Galvanausko, inžinieriaus - šiluminininko, baigusio Kauno Politechnikos institutą. 1961 m. persikelia į Juodupę ir dirba Juodupės Vilnonių audinių fabrike „Nemunas“ direktoriaus pavaduotoja ekonomikai.  Bedirbdama „Nemune“ neakivaizdiniai baigė Minsko Lengvosios pramonės instituto finansų-ekonomikos institutą ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Tose pareigose Lionė dirbo iki 1990 m., iki išėjimo į užtarnautą poilsį.

Lionė turi du sūnus: Joną, baigusį LŽŪA, inžinierių mechaniką ir Eugenijų, baigusį VISI, irgi inžinierių mechaniką.

Lionės vyras Algirdas mirė anksti - 1965 m., todėl šeimos rūpesčiai, sūnų mokslai užgulė  Lionės pečius, su kuo ji sėkmingai susitvarkė.

Lionė Katelytė maloniai bendravo su klasės draugais, visuomet atvykdavo į klasės susitikimus ar Auklėtojos Felicijos Jakutytės jubiliejinius gimtadienius.

Sūnaus Jono žmona Aldona, baigusi KPI dirba užsienyje, Eugenijaus žmona Gražina dirba Rokiškio sūrių gamykloje.

Anūkas Gintas – korespondentas, jo žmona Elena – pedagogė - matematikė.

Anūkė Ieva – studijuoja anglų kalbą Kaune, o Eglė – dvyliktokė, mokosi Rokiškyje.

Lionė yra turėjusi širdies operaciją, po kurios sveikata buvo  pagerėjusi, bet vėliau reikalai vėl pablogėjo. Ją telefonu dažnai aplanko klasiokė Danutė, su kuria, kaip ji sako, prakalbam po kelias valandas.

Lionė Katelytė-Galvanauskienė, pirma iš dešinės Auklėtojos 90-mečio jubiliejaus minėjime. 2004 m.

Sėdi žemai sūnūs Jonas ir Eugenijus. Antra eilė iš kairės: Elena, anūko Ginto žmona, anūkas Gintas, marti Aldona, mūsų klasiokė Lionė, antroji marti Gražina, anūkė studentė Ieva ir trečioje eilėje abitūrientė Eglė. 

(21) Klasės draugas - KĘSTUTIS KEMEKLIS

inž. Kęstutis Kemeklis 1961 m.

Kęstutis Kemeklis  gimė 1934 m. Panevėžyje. Mama Elvyra Čiurlytė, tėtis Kazimieras Kemekliai. Mama - mokytoja, tėtis - advokatas. Mokėsi Bučiūnų pradžios mokykloje, Joniškio raj. Joniškyje baigė pirmą gimnazijos klasę, vėliau Linkuvoje -  nuo antros iki vienuoliktos klasės. Paskutinę gimnazijos klasę baigė Kupiškyje. Kęstučio  vyresnis brolis Rimantas mokėsi KPI Hidrotechnikos fakultete, tad Kęstutis pasirinko Kauną. Sėkmingai išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. 

Kęstutis Kemeklis 1952 m.

Besimokydamas Kaune dainavo KPI studentų chore "Gabija", o baigęs KPI ir persikėlęs į Vilnių - chore "Aidas". 
Vilniuje Kęstutis dirbo Elektros tinkluose. 
1961 m. kontroliuodamas atliktus darbus Kęstutis žuvo. Palaidotas Rasų kapinėse, Vilniuje. 

Kęstutis pirmokėlis 1941 m.

Kęstutis 1957 m.

(20) Klasės draugė - NIJOLĖ KEMEKLYTĖ

Nijolė Kemeklytė

Nijolė Kemeklytė gimė 1933 m. Panevėžyje. Mama Elvyra Čiurlytė, tėtis Kazimieras - Kemekliai. Mama - mokytoja, tėtis - advokatas. Mokėsi Bučiūnų pradžios mokykloje, Joniškio raj. Joniškyje baigė pirmą gimnazijos klasę, Linkuvoje mokėsi nuo antros iki vienuoliktos klasės. Paskutinę gimnazijos klasę baigė Kupiškyje. Nijolės tėtis mirė 1937 m., todėl Nijolė vyresniojo brolio Rimanto buvo atkalbinėjama, aukštojoje mokslo netęsti, nes motina trijų studentų neišgalės remti. Bet Nijolė nutarė studijuoti, išlaikė stojamuosius -  į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Bet įvykiai susiklostė taip, kad Pedagoginio instituto bendrabutis dar buvo remontuojamas, o gyventi nebuvo kur. Laimė - pagelbėjo klasiokė Laima Stankaitytė, pasiūliusi keltis į Vilniaus universitetą - bibliotekininkystę. Nijolė taip ir padarė. Įdomiai apie tą laiką pasakoja pati Nijolė.
Pedagoginiame bendrabučio nėra. Sėdžiu ant atsivežto bulvių maišo, o kišenėje tik 7 rubliai, nors verk. Žiūriu ateina klasiokė Laima S. Pasiguodžiau jai apie savo bėdas. Ji sako: "Važiuojam į Universitetą, ten bendrabutis bus. Sėdom abi į bričką, tuo metu toks transportas Vilniuje egzistavo, įsimetam tą bulvių maišą, ir per Vilnių patraukėm į Universitetą. Taip vietoje lietuvių kalbos mokytojos tapau kvalifikuota bibliotekininke.

Taip ir prasidėjo studijos Vilniaus universitete. Paskaitas ir seminarus Istorijos ir filologijos fakultete lankėme labai sąžiningai, bijojom gauti trejetą ir prarasti stipendiją. Kai 1938 m. mirė mūsų tėvelis, mumis rūpinosi mama, tai gyvenome iš jos kuklios mokytojos algos.

Kadangi KPI mokėsi du mano broliai, kuriems reikėjo samdyti butą, o aš gavau bendrabutį, stegiausi pragyventi iš stipendijos. Bet jaunystė ir optimizmas žengia greta, tai aš apskaičiavau kiek rb. galiu išleisti dienai ir to laikiausi. Laisvalaikiu dainavau universiteto akademiniame chore, su kuriuo keliavom į Estiją, Leningradą ir kt. Įdomi buvo specialybės praktika : ją atlikome Maskvos, Leningrado bibliotekose, o ten susipažinome su muziejais, teatru ir kultūrinėmis įstaigomis.

Kai baigiau universitetą, buvau paskirta dirbti į Klaipėdos apskrities Viešąją I. Simonaitytės biblioteką, kur išdirbau 1957 – 59 metus. Ten dirbdama daug važinėjau po rajonų, kaimų bibliotekas, nes pokario metais trūko specialistų. Taip susipažinau ne tik su Klaipėdos zonos bibliotekomis, bet ir su rajonais.

Kadangi Kęstutis buvo paskirtas į Vilnių iš Elektros tinklų gavo kambario butą su bendra virtuve, o mama jau buvo pensininkė ir gyveno su juo, tai jie pradėjo kviesti mane į Vilnių. Reikėjo ir mama pasirūpinti. Taip aš 1959 m. pradėjau dirbti Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus Viešoje bibliotekoje direktoriaus pavaduotoja m. daliai. Čia vėl dirbau metodinį darbą, daug važinėjau po Vilniaus zonos bibliotekas, skaičiau pranešimus zoniniuose seminaruose.

1961 m. tragiškai žuvo Kęstutis. Tai buvo didelis smūgis mūsų šeimai, kuris išliko visam gyvenimui.

1967 m. perėjau  dirbti į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką knygų mainų skyriaus vedėja. Čia reikėjo organizuoti knygų mainus tarp atskirų mokslinių ir masinių bibliotekų, kurti automatizuotą knygų mainų sistemą.

Laisvalaikiu dainavau moterų „Aido“, vėliau MA choruose, keliavau po Lietuvą, sąjungines respublikas, bei Bulgariją, Vokietiją, Vengriją, Čekoslovakiją.

1992 m. išėjau į pensiją. Su dideliu džiaugsmu sutikau Lietuvos Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Išėjusi į pensiją dar dirbau Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Paveikslų galerijoje salės prižiūrėtoja. Dabar jau nedirbu ir toliai domiuosi kultūra, daug skaitau, pagal galimybes lankau koncertus, muziejus.

Kadangi nesukūriau šeimos, tai neturiu vaikų, vaikaičių ir tuo klausimų nieko negaliu pasigirti.

Senatvė ateina visiems, tai stengiuosi ne tik kovoti su ligomis, bet ir nepasiduoti pesimizmui, kol galiu domėtis gyvenimo naujienomis, kultūra.

Nijolė emeklytė.

Nijolė pirmokėlė 1944 m.

Nijolė 1957 m.

Nijolė 1980 m.

Kemeklių šeima Palangoje 1936 m.

Kemekliukai: Rimas, Kęstutis, Nijolė Palangoje 1935 m.

N. ir K. Kemeklius palydime į Jutkonis

Atrodo radome transportą, bandysim įsodinti Nijolę su Kęstučiu

Nijolė Kemeklytė baltai apsirengusi klasiokų vakarėlyje AVOKADO kavinėje 2009 m.




Kokia laimė, Kemekliukus įsodinome, jie važiuoja į Jutkonis, o mes patenkinti mojuojame

Susirinko Kupiškyje jau studentai. Iš kairės: Genė Raugaitė, Zita Dambrauskaitė, Albinas Čiurlys, Michalina Kazlauskaitė, Nijolė Kemeklytė, Irena Latvytė, Kęstutis Kemeklis. 1953 m.

(19) Klasės draugas - ALGIRDAS JONAS STARKUS

Algis Starkus 1950 m.

Algirdas – Jonas Starkus gimė 1932 m. Paketurių kaime Kupiškio raj. Mama Ona  Černiūtė iš Gurno nuo Palėvenės, generolo Černiaus sesuo, tėtis Antanas Starkus. Algirdas turėjo 4 brolius, vyresnius: Vilhelmą ir Antaną ir jaunesnius dvynius Gediminą ir Vytautą. Dvi sesutės mirė būdamos dar labai jaunos. Anksti mirė ir Algirdo motina, todėl jis gyveno pas močiutę Černiuvienę, Paketuriuose. Tėtis buvo turtingas ūkininkas, turėjo kūlimo mašiną. 1944 m. grįžus sovietų valdžiai, Antanas Starkus buvo persekiojamas ir nenorėdamas patekti į lagerius pasitraukė iš ūkio ir tėviškės. Neilgai pasislapstęs, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Palaidotas Palėvenės kapinėse.

Algirdas mokėsi Kupiškio pradinėje, o ją baigęs nuo 1944 iki 1952 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje. Algirdas buvo drąsus vaikinas, mokytojams ir kapelionui užduodavo tokius klausimus, kurių kiti bendraklasiai paklausti nedrįsdavo. Jis buvo, net kiek padykęs vaikis, bet jo išdykavimai neperžengdavo nustatytų normų. Įdomu mums, klasiokams būdavo, kai po išdykavimų reikėdavo kviesti tėvus, paaiškėdavo, kad jis gali pakviesti tik močiutę.

Algirdas-Jonas Starkus 1957 m.

Baigęs vidurinę, turėdamas kaip pavyzdį dėdę kariškį, Algirdas įstojo į Serpuchovo aviacijos mokyklą, kurią 1956 m. baigė ir buvo paskirtas tarnauti į Šiaulių aviacijos dalinį. Buvo įstojęs į Maskvos karo akademiją, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių mokslus nutraukė. Šiauliuose susipažino su ekonomikos mokslus Vilniaus universitete baigusia, ir dirbti pagal paskyrimą atvykusia Onute, kilusia iš Meškuičių, ir ją vedė.  Tarnaudamas Šiauliuose turėjo, rimtą tarnybinio motociklo su priekaba, avariją.

Nuo 1960 m. Algirdas dirbo Švenčionių kariniame komisariate, 1963 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir dirbo aerodrome ir kitose režiminėse organizacijose.

Algirdo ir Onutės sūnus Gintaras – medikas, jo žmona Edita – dizainerė, turi dukrą Ugnę Barborą, studentę ir sūnų Naglį Roką – moksleivį.

Algirdas pirmas iš kairės. Devinta klasė su auklėtoju J. Vilku

Algirdas buvo šeimos žmogus, to jausmo jis nebuvo patyręs būdamas vaikas, todėl labai brangino šeimą.

Algirdas trečias iš kairės, tinklino komandos narys

Sunkiai susirgęs, Algirdas Jonas mirė 1911 metais. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse, 78 kvartale. Nuotraukose žemiau, matysite gražiai įrengtą antkapinį paminklą.

Algirdas su klasės artistais, antras iš dešinės su bajanu. 1950 m.

Vienas trijuose 1957 m.

Antkapinis paminklas. Karveliškių kapinės

(18) Klasės auklėtoja - FELICIJA JAKUTYTĖ

Nusipelniusi mokytoja, Kupiškio raj. garbės pilietė (2001) Felicija Jakutytė gimė 1914 m. balandžio 8 d, Kupiškyje, Anėlės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė.

Felicija Jakutytė

1922 m. pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių. 1923 m. įstojo į progimnazijos pirmą klasę, o po ketverių metų tęsė mokslą Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1931 metais.

1932-1946 metais mokytojavo Vabalninko valsčiaus Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose.

Nuo 1946 iki 1979 m. dirbo Kupiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 1957 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus Pedagoginį institutą.

Nuo 1979 iki 1992 – ųjų mokytojavo įvairiose Kupiškio rajono mokyklose.

Dabar F. Jakutytė pensininkė, gyvena Kupiškyje. Sūnus Andrius gyvena kartu.

Mokytoja Felicija per visą mokytojo darbą Kupiškyje turėjo keturias auklėjamas klases: tryliktąją – išleido gyveniman 1952 m., dvidešimt trečiąją – 1962 m., dvidešimt šeštąją – 1965 m. ir trisdešimt šeštąją – 1975 m.

Visos auklėjamos klasės ir laidos nepamiršta auklėtojos. Apie tai liūdija žurnalistų straipsniai, prisiminimų knygos, dienoraščiai.  

Žurnalistė Eleonora Vaičeliūnienė rašo: (2005 m.)

Tryliktoji auklėtinių laida 2007 m.

Prieraišumu savo mokyklai klasių auklėtojams Felicijai Jakutytei ir Vladui Merkevičiui (dabar jau miręs) garsėja Kupiškio gimnazijos tryliktoji laida, atsisveikinusi su mokykla 1952 metų birželį. Per daugiau kaip 50 metų jų gretos jau praretėjusios, o ir iš esančių nebe kiekvienas dėl sveikatos įstengia atvykti į tradicinę šventę. Tačiau būrelis žilagalvių, jau atšventusių septyniasdešimtmečius, vis dar susitinka. Nebesivargina jie didesnių vaišių ruošimu ar apsilankymais savo buvusios mokyklos patalpose. Tos laidos abiturientai sutartą dieną suka į auklėtojos dabar jau abiejų klasių, F. Jakutytės namus Vytauto gatvėje.

Mes pas auklėtoją ir lietuvių kalbos mokytoją Jakutytę esame kaip savo gimtuosiuose namuose, nes daugelis jų, buvusių Kupiškyje ar įvairiuose kaimuose, jau ir nebeturime. Auklėtoja mums ankstyvoje jaunystėje buvo lyg antroji mama, ja išliko iki šiol, nors ir mes patys jau turime vaikaičių ar net provaikaičių – dalijosi mintimis pašnekovai ir patys stebėjosi tokios dvasinės bičiulystės poreikiu, ir ne vienas jų prisipažino, kad net negali paaiškinti, kodėl taip yra.

Janina Šilaikaitė – Brunzienė knygoje „Keliai veda Kupiškin“ rašo: „Kai po trisdešimties metų dvidešimt trečiosios laidos abiturientai susitikome Kupiškyje, metų nepaliesta mūsų auklėtoja Felicija Jakutytė pasakė nepamirštamą kalbą, lyg dar kartą gyveniman palydėjo. Ji mus tebevadino vaikais, kalbėjo apie garbę ir orumą, apie tai, ką dar privalome padaryti ...

Auklėtoja F. Jakutytė su 1965 m. laidos auklėtiniais

26 laidos Felicijos Jakutytės auklėtinė Regina Matekonytė – Tubelienė, paklausta, kodėl apie auklėtinių susitikimus su auklėtoja nerašo žurnalistai ar kita spauda, pripažino, kad jie buvo kukliausia laida, o auklėtoją gerbia ir myli tyliai ir kukliai.

„Kupiškio minčių“ Vėrinis 2004 m. balandis. Prisiminimais dalinasi 36 laidos (1975 m.) abiturientas Linusis Alekna: „ Buvau pats mažiausias klasėje. Bet kai atėjo mūsų naujoji auklėtoja, net man ji pasirodė tokia nedidelė, smulkutė (tik prabėgus keliolikai metų vieną kartą į galvą šovė mintis, kad kažin ar mums kam nors pavyks per savo gyvenimą ją praaugti, nors ūgiu tikrai lenkiam ...) Kaip dabar prisimenu jos pirmą kreipinį: „Mano vaikai“. Nors vėliau dar daug kartų teko girdėti į mus, auklėtinius, taip kreipiantis, bet stipriausią įspūdį paliko kaip tik tas pirmasis kartas.

Auklėtoja F. Jakutytė mokė lietuvių kalbos – rašyti, atpasakoti tekstą, nagrinėti literatūros kurinius. Tai gal kiek „žmogiškesni“ dalykai negu matematika ar fizika. Galbūt ir todėl auklėtojos pamokos atrodė lengvesnės, ne tiek daug nerimo sukeldavusios prasčiau pasiruošus. Ji kažkaip sugebėdavo pasiekti tikslą ne barimu, ne pastabų į pažymių knygelę rašymu. Atrodė, kad neišmokti, nepasiruošti pamokai, gauti blogą pažymį – tiesiog gėda.
Linusis sako: -Jau mums virš penkiasdešimt. Pabirome po Lietuvą kas kur. Sukūrėme savo gyvenimus. Rečiau ir Kupiškyje apsilankome. Bet visada, praeinant pro mokyklą, galva nejučiomis pasisuka į kitą gatvės pusę. Čia gyvena auklėtoja. Apsilankęs mielos ir mylimos auklėtojos namuose, išeini lyg kokios šviesos prisipildęs. 

Senosios mokyklos kieme prie klasės "ąžuoliuko" 2008 m.

Auklėtoja ir Živilė M. 

Nijolė Kinderytė, Živilė Mačionienė ir Auklėtoja, jos namo kieme. 2008 m.

Dovanėlė Auklėjai įteikta

Živilė M., Auklėtoja, Regina T., Nijolė K. 2008 m.

13 - oji su Auklėtoja. 2006 m. spalis

Pokalbis Su Auklėtoja, matyt  dėl kirčiavimo ...

Tryliktoji laida su auklėtoja F. Jakutyte. 2007 m. Kupiškis

Tryliktosios laidos auklėtinių susitikimas . 2006 m.

Tryliktoji auklėtinių laidą sveikina Auklėtoją su 90-mečiu. 2004 m.

(17) Klasės draugė - ZINAIDA PETRULYTĖ

Graži Palėvenė ant kalno,

Graži, lyg nuotaka balta.

Toli ji matos lyg ant delno,

Lėvens meilingai apsupta.

Taip 1941 m. rašė mano vaikystėje labai mylėtas kunigas ir poetas Antanas Valantinas. Daug kas pasikeitė Palėvenės miestelyje, kurio vardas pirmą kartą paminėtas 1586 m. Vienuolių dominikonų Palėvenėje įsikūrimo pradžia laikomi 1676 m. Tais pačiais metais pradėta statyti baroko stiliaus bažnyčia, kurios vidus – tai dominikonų ordino istorija – muziejus.

Zinaida Petrulytė

Aš – trečioji mano šeimos palėveniečių karta. Čia gyveno seneliai, tėvai, dabar gyvenu aš. Šeimoje augau viena, buvau mylima, bet nelepinta. Broliukas buvo vyresnis už mane, dar mažas nuskendo Lėvenyje. Vaikystėje ir užaugus, tėvai mokė dirbti įvairius ūkio darbus.

Gimiau 1932 m. rudenį amatininkų Povilo ir Emilijos Alasevičiūtės Petrulių šeimoje. Tėtė buvo mūrininkas, mama – siuvėja. Tarpukario metais Lietuvos savanoriai, gavę žemės, statėsi trobesius ir ūkininkavo. Trūko statybinių medžiagų, todėl ūkiniai pastatai buvo plūkiami iš molio ir akmenų, pasitelkiant išmintį ir daug jėgų reikalaujantį darbą. Mūsų apylinkėje yra keletas tėtės sukrėstų plūktinių trobesių. Mama buvo gera siuvėja, todėl visada turėjo daug darbo. Karo ir pokario metais tėtė dirbo pas ūkininkus, dirbo išsinuomotą žemę, laikėm gyvulių. Buvome sotūs.

1939 m. pradėjau lankyti Noriūnų pradinę mokyklą, o ją baigus išlaikiau egzaminus į Kupiškio gimnazijos pirmą klasę. Nedrąsiai peržengiau gimnazijos slenkstį, būdama dešimtmetė. Viskas čia atrodė nauja, paslaptinga, svetima, didinga. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, bet greit tapau to didžiulio gimnazistų būrio pilnateise nare. Buvau mažo ūgio, nepajėgdavau atsinešti visai savaitei sau maisto, todėl sekmadienį po pietų vienas iš tėvų mane nulydėdavo su ryšulėliu maisto į Kupiškį. Aš labai bijojau šunų, o jei eidavau viena būtinai jie užpuldavo. Palydos buvo reikalingos pirmoje klasėje, o vėliau eidavau namo ir į Kupiškį viena.

Pusė gyvenimo praėjo glaudžiantis pas visai svetimus žmones: mokantis vidurinėje „ant buto“ pas šeimininkes, o mokytojaujant bendrauta ir gyventa pas paprastus, bet nuoširdžius kaimo žmones. Visų buvau globojama, mylima lyg tėvų. Gyventi buvo gera, nes visur jutau rūpestingumą, nuoširdumą, pamokymus.

Ne kieno nors kito, o mokiusių mokytojų pavyzdys, neapsakoma meilė knygai, nuvedė į Šiaulių Mokytojų institutą, o vėliau į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą. Būti mokytoja sekėsi: mylėjau vaikus, savo dėstomus dalykus, turizmą ir kraštotyrą. Daug keliaudavau su auklėtiniais.  Mėgau tvarką, gerbiau darbščiuosius, reikliuosius.

Per visus 40 su viršum metų dirbau trijose mokyklose: Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje eiline mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja (25 metus), Kupiškio vidurinėje (1 metus), o Noriūnų aštuonmetėje mokykloje nuo 1979 m. rugsėjo eiline mokytoja (virš 10 metų) iki pensijos.

Gyvenimo kely sutikti mano bendradarbiai mokytojai buvo kilę iš įvairių Lietuvos vietovių, turėjo savo regiono žmonėms būdingų bruožų, buvo labai skirtingi savo dvasinėmis savybėmis, charakteriu, požiūriu į gyvenimą. Bet visa tai nebuvo kliūtimi bendrauti ir dirbti daug metų kartu. Kur ir kada dirbau, buvau gerbiama ir mylima: tiek mokinių, tiek jų tėvų, tiek kolegų. Visur buvau pastebėta ir įvertinta – keletu Garbės raštų, apdovanota Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūno ženkleliu ir Darbo veterano medaliu. Buvau jauna, kaip ir visi jauni džiaugiausi gyvenimu tokiu kokį likimas padovanojo. O būta visko: visas gyvenimas pragyventas be patogumų, žibalinės lempos šviesa skaidrino kasdienybę, visur pėsčiomis, retsykiais tekdavo kratytis kolūkio sunkvežimiu. Visą gimnazijoje mokymosi metą ir pirmus darbo metus pėstute su maistu iš tėvų, nes eilę metų nebuvo kaime nei parduotuvės, nei valgyklos. Joks autobusas nekursavo. Nebuvo nei sunku, nei bloga, atrodė taip reikia. Antrais mokytojavimo metais susitaupius, nusipirkau dviratį. Gyvenimas palengvėjo, nes tada skraidžiau lyg su sparnais.

Dirbant Maksvyčiuose buvo glaudūs ryšiai su kolūkiais. Esant bet kokiai progai mokinių tėvai visada kviesdavo baliavoti mokytojų kolektyvą. Sodindavo garbingiausioje vietoje kartu su ūkio vadovais. Kolūkio valdžia skirdavo mokytojams žemės. Tėvai ją apsėdavo, o rudenį užaugusį derlių kuldavom su kuliamąja mašina, talkinėdami vieni kitiems, kartu su kolūkiečių sklypelių derliumi. Nebuvo elektros ir telefono, neturėjome televizoriaus. Ir buvo gerai. Beveik kiekvieną sekmadienį mokykloje būdavo šokiai. Ruošdavom vaidinimus, išvažiuodavome į kitas mokyklas arba pasikviesdavome su programa kitus. Bendraudavome su gretimų kaimų jaunimu, ypač vyriška gimine, nes mokytojos buvo netekėjusios merginos. Dorovės klausimas buvo aukštame lygyje, ko nereikia nebuvo.

Sakoma, kad apie žmogų sprendžiama ne iš jo kalbų, o iš jo darbų. O gyventa gan sudėtingu karo ir pokario laiku. Sovietiniais metais žmonės buvo priversti dažnai kalbėti ne taip, kaip galvoja, o kaip reikia. Mokantis gimnazijoje ir dirbant buvau „kalbinama“ keisti pasaulėžiūrą ... Deja, nesusvyravau, nepriklausiau jokiai organizacijai: nebuvau pionierė, neįstojau į komjaunimą, nebuvau partijos narė, Darbo tikrintojai mano pamokose pasigesdavo idėjiškumo.

Tuomet reikėjo būti patenkintai tuo, ką gyvenimas davė. Dirbant turėjau galimybę pakeliauti, pabūti su žmonėmis.

Įskiepyta atsakomybė prieš pasiligojusius tėvus, vertė rūpintis daugiau kitais, o ne savimi. Po insulto slaugiau mamą 13 metų, jį sulaukė 101 m. amžiaus. Abu tėvus palaidojau Palėvenės kapinėse.

Turtų nesusikroviau, miestu nesusiviliojau, o visa, ko atsiekiai darbščių tėvų ir pačios pastangomis.

Esu dėkinga tėvams už tai kuo dabar esu.

Zinaida Petrulytė

Palėvenė, 2012 m.

Mes, Zinos klasiokai, žiūrėjome, klausėmės ir gerėjomis jos gražiais (nebūtų pedagogė) pasakojimais, prisiminimais ir dėstymais apie gimtąją Palėvenę, Lietuvos RT laidose „Mūsų miesteliai“. Sėkmės Tau Zina.

1967/68 m.m. aštuntokai - auklėtiniai. Maksvyčiai 1968 m.

Lietuvaitės prie savo respublikos paviljono. Zina pirma iš kairės. Maskva 1958 m.

Panelės mokytojos baliuje pas Moniką ir Aldoną. Sutarimą ir darną pasako iš to paties rietimo pasiūtos balinės suknelės. Maksvyčiai 1958 m.

Visos Maksvyčių mokytojos. Mokytoją Algį B. pavažinėsime 1958 m.

1958 m. rugsėjį patalkėjom "Pergalės" kolūkyje. Talkininkai prie grūdų valymo mašinos. Zina šalia maišo, virš Zinos mokyklos direktorius Leonas Rudinskas, su savo mokytojomis..

Mokytojos prie respublikos paviljono. Zina pirma iš kairės. Maskva 1958 m.

Prie savo namo Palėvenėje 2005 m.

Švenčiant Albinytės  Maižvilienės 90-metį. 2006 m.

Visas būrys mokytojų prie Ricos ežero. Zina trečia iš dešinės, antroje eilėje. 1965 m.

1983/84 m.m. Noriūnų aštuonmetės  m-klos 8 klasės mokiniai, Zinaidos Petrulytės auklėtiniai.        Zina rašo: "Iš visų brangiausia nuotrauka, su šiais auklėtiniais palaikomi ryšiai ir dabar. Jau buvo trys susitikimai, plaukia sveikinimai įvairiom progom. Kūrybingi tėvai, mamos, gyvenantys įvairiose Lietuvos vietovėse. 1984 m.

Zinos laiškutis. Graži  rašysena !