(4) Klasės draugas - ALFONSAS SOKAS

Alfonsa Sokas

    Alfonsas Petras Sokas gimė 1932 metų liepos 15 dieną Kupiškyje, antras vaikas darbininkų Onos Kazlauskaitės ir Povilo Sokų šeimoje. Vyresnysis brolis Vytautas, gimęs 1930 m., jaunesnės seserys: Eugenija, gim. 1937  ir Zina Emilė, gim. 1939 m..

    1944 m. baigęs Kupiškio pradžios mokyklą, mokėsi gimnazijoje, kol, susiklosčius sunkioms gyvenimo sąlygoms, turėjo dirbti. 1951 m., įstojęs į Kupiškio suaugusiųjų vidurinę mokyklą ją baigė 1952 m. 

   Dirbo atsitiktinius darbus kalkyne, krovė vagonus geležinkelio stotyje ir kt. Tuo pačiu 1952 – 1953 m. dirbo neetatiniu darbuotoju Kupiškio raj. Sporto komitete. 1952 m. – Šiaulių srities Kupiškio rajono LSD ,,Žalgiris“ Tarybos pirmininkas.

   Nuo 1953  iki 1955  – Virbališkių septynmetės mokyklos mokytojas, o 1955 – 1958 metais – karinėje tarnyboje (Uzbekija, Kaganas), 1958 m. vėl grįžta  į Virbališkių mokyklą mokytojo pareigoms, o nuo 1959  iki 1962 ir internato auklėtojas.

    1953 m. pradėjęs darbą mokykloje, įstojo į Šiaulių Mokytojų instituto neakivaizdinį skyrių, matematikos fakultetą. Būdamas 3-me kurse pašaukiamas į karinę tarnybą. Grįžęs rado institutą  perorganizuotą į pedagoginį ir turėjo studijas pradėti iš naujo. 1959 m. įstojo į Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus fizikos matematikos fakulteto pirmąjį kursą. 1963 m. dėl ligos teko padaryti pertrauką. 1978 m. gauna vidurinės mokyklos matematikos mokytojo diplomą. 

   Alfonsas Petras Sokas visą savo gyvenimą, sveikatą, 34-rius darbo metus paskyrė Virbališkių mokyklai, jos apylinkių vaikams.

   Mokykloje dėstyti teko ne vien matematiką, bet ir fiziką, braižybą, darbus, kūno kultūrą ir kt. Kiekvienam dėstomajam dalykui reikėjo paruošti mokomąją bazę – kabinetą, dirbtuves, stadioną; padėti mokiniams individualiai pasiruošti olimpiadoms, konkursams, sportinėms varžyboms, būti šalia jų atsakingu momentu. Mokytojas turėjo savyje kantrybės, meilės ir dėmesio kiekvienam auklėtiniui, pastebėdamas jo sugebėjimus, mokėjo uždegti susidomėjimą jo dėstomu dalyku, parodyti kryptį, kuria gali rinktis profesiją, buvo vyresnysis draugas, siekiantiems aukštesnių tikslų. Jis pirmasis treneris ne vieno rajoną garsinusio sportininko bet ir čempiono Aleksandro Antipovo, pirmasis mokytojas ne vieno inžinieriaus, gydytojo, mokytojo ar mokslininko.

   Visada dirbo planingai, vykdė programinius reikalavimus, mokė savarankiškumo, loginio mąstymo, siejo mokslą ir jo naujoves su gyvenimu, diegė teisingus darbo įgūdžius, buvo reiklus sau ir mokiniams.

   Mokomąjį darbą tęsė užklasinėje veikloje, sporto, turistų, gaisrininkų, gamtos apsaugos ir kt. būreliuose. Jo rūpesčiu 1977 m. gerai įrengta sportinė lauko bazė (Respublikos dešimtuke aštuonmečių mokyklų tarpe stadionas ir visa lauko bazė), o taip pat ir mokomosios dirbtuvės.

   Gerbiamas mokinių ir bendradarbių, mokinių tėvų.

   1967, 1969, 1975 m. išrinktas Apylinkės deputatu.

   Už nuoširdų ir gerą darbą apdovanotas 30 įvairių Garbės, Padėkos, Pagyrimo raštų Ministerijos, Profsąjungos, Švietimo skyriaus ir kt. organizacijų.

   1981 m. apdovanotas Lietuvos TSR Švietimo pirmūno ženkleliu, o 1985 – Darbo veterano medaliu (už ilgametį sąžiningą darbą).    Nepartinis.

   Alfonsas Petras Sokas 1963 m. spalio 26 d. vedė bendradarbę, lietuvių kalbos literatūros mokytoją (ŠPI filologijos fakultetas 1962m.) Kazimierą Danutę Vilkaitę, gim. 1938 m.  Kupiškio raj. Virbališkių k. valstiečių, Onos Augulytės ir Kazimiero Vilkų šeimoje.

   Kazimieros Danutės Vilkaitės ir Alfonso Petro Sokų šeimoje augo trys sūnūs: Arnoldas, gim. 1964 m., Modestas, gim. 1966 m. ir Viktoras, gim. 1971 m. Kadangi gyveno kaime, vaikus auginti padėti Kazimieros Danutės tėvai Ona ir Kazimieras Vilkai.

   Alfonsas Petras susirgo sunkia liga, kuri per pusantrų metų jį pakirto 1987 m. kovo 10 d. Nebepamatė nė vieno vaikaičio, kurie dabar mokiniai arba studentai. Buvo rūpestingas, pareigingas šeimos tėvas, to siekė išmokyti ir savo vaikus, kuriuos be galo mylėjo. kaip mylėjo ir savo gimtąją šeimą – motiną, tėtį, brolį ir seseris.

   Sūnus Arnoldas, baigęs Kupiškio vid. mokyklą dirbo kolūkyje, bandė ūkininkauti, šiuo metu dirba Kupiškio UAB Narjanta. Jo vaikai: Ieva, gim. 1987 m., VU baigusi aplinkosaugą. Viktorija, gim. 1991 m., Vilniaus kolegijos pirmo kurso studentė (gestų kalba). Sūnus Lukas, gim. 2000 m. – Kupiškio P. Matulionio progimnazijos 5 kl. mokinys.

   Sūnus Modestas, baigęs Šiaulių vaikų dailės mokyklą, Kupiškio vid. ir ŠPI dailės fakultetą, ten pasilikęs dirbti, gyvena Šiauliuose. Jo meno kūrinį, tėčio antkapinį paminklą galite pažiūrėti žemiau. Jo vaikai: dukra Monika, gim. 1990 m. studentė (muzika), Vilnius; Sūnus Juozas, gim. 1992 m., VU antro kurso studentas.

Alfonsas aktyvus sportininkas, krepšinio rinktinės nrys

   Sūnus Viktoras, baigęs Kupiškio vid., ŠPI kūno kultūros ir pradinių klasių fakultetas, dabar dirba Kupiškio raj. policijoje. Jo dukra Silvija, gim. 1992 m., Vilniaus kolegijos pirmo kurso studentė.

Močiutė Danutė Sokienė su anūkėmis Viktorija ir Ieva

Anūkė Silvija

Anūkai Juozas ir Monika

Alfonsas su auklėtiniais

Sūnūs Arnoldas ir Modestas

Sūnus Viktoras

Virbališkių septynmetės mokyklos mokytojai. Ieilė iš kairės:Liuda Bagdžiūnaitė-Vaitiekūnienė, Bronė Jėčiūtė-Vičinienė, Aldona Čiurlytė. II eilė iš kairės: Julijonas Vičinas, Vida Vilkaitė, Alfonsas Sokas, Aldona Zuozaitė-Švelnienė, Stasys Šapoka. 1959 m.

Alfonsas valgė kareivišką košę net Uzbekijoje

(3) Klasės auklėtojas - VLADAS MERKEVIČIUS

Vladas Merkevičius gimė Skapiškio miestelyje 1925 m.
  balandžio 5 d. mokytojo ir namų šeimininkės šeimoje.

Vladas Merkevičius

Pradžios mokyklą ir pirmąsias dvi gimnazijos klases baigė savarankiškai namie, tėvo padedamas. 1941 m. birželio mėn. baigė Kupiškio gimnaziją. Nuo 1942 m. rudens iki 1943 m. pavasario studijavo Kauno universitete statybos fakultete. Uždarius universitetą grįžo į gimtinę.

Nuo 1944 m. pradėjo mokytojo kelią. Dvejus metus dirbo Salų prad. mokykloj. Nuo 1946 m. Skapiškio progimnazijoje, nuo 1948 m. iki1955 m. mokytojavo Kupiškio vidurinėje mokykloje. Nuo 1955 m. rudens persikėlė į Biržų raj., kur metus ėjo, mokymo dalies vedėjo pareigas Gudžiūnų vid. Mokykloj, o vėliau buvo paskirtas šios mokyklos direktoriumi. 1957 m. vedė Teresę Kublinskaitę kilusią iš Biržų raj. Germaniškių kaimo. Teresė – lietuvių kalbos mokytoja.

Vaiva, Vladas, Vygintas, Teresė. 1988 m.

Sekančiais  metais užbaigė studijas VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1966 m. buvo perkeltas į Papilio vid. mokyklą direktoriaus pareigoms. Po trijų metų persikėlė į Vadaktėlių aštuonmetę mokyklą Panevėžio raj., kur dirbo direktoriumi.

Visose darbovietėse palaikė šiltus santykius su mokiniais ir jų tėvais. Buvo gerbiamas ir mylimas kolegų dėl pareigingumo ir darbštumo.

Nuo 1962 m. jau mokytojauja Kaune. Keletą metų dirba Kauno 7-toje vid., vėliau pereina į 29-ąją, kur dirba iki pensijos. Čia pasižymi kaip aktyvus visuomenininkas , saviveiklos dalyvis.

Teresė Merkevičienė

Sūnus Vygintas su  Smiltė, dukra Vaiva su Vaidriumi, 2007 m.

Kartu su žmona Terese užaugino dukrą Vaivą ir sūnų Vygintą. Dukra baigė VU prekybos ekonomiką, gyvena Kaune, žentas lietuvių kilmės kanadietis.  Sūnus Vygintas ir žmona Juratė architektai, gyvena Kaune. Abu vedę, augina po vieną atžalą, Vaivos -  Vaidrius, Vyginto - Smiltė. Mirė Vladas 1994 m. rugsėjo 16 d. palaidotas Karmėlavos kapinėse. T.M.


Vlado kolegos, mokytojo Jono Belecko prisiminimai: 

Jonas Beleckas

Su Vladu susipažinom dar vaikai. Beleckai gyveno pora kilometrų nuo Skapiškio. Mokėmės Skapiškio pradžios mokykloje. Nors Vladas beveik metais jaunesnis, bet mokėsi viena klase aukščiau. Jo tėtis mokytojas Vladą gerai pamokė namuose. Baigę Skapiškio progimnaziją, persikėlėm į Kupiškio gimnaziją. 1942 m. Vladas išvažiuoja studijuoti į Kauną, o aš baigiau Kupiškio gimnaziją 1943 m. Karo metu studijuoti nebuvo kur, teko saugotis, kad nepatektum į vokiečių ar rusų kariuomenes. 
Artėjant su frontu "išvaduotojams"labai greitai sutarėme, kad reikia trauktis į vakarus. Nei mano, nei Vlado tėvai tam neprieštaravo. 1944 m. liepos 20 d., keliolika jaunuolių nuo Skapiškio, dviračiais pradedam trijų savaičių pavojingą kelionę į vakarus. Pirmasis sustojimas Palėvenėlė. Tolimesnis mūsų maršrutas vedė pro Vabalninką, Pasvalį, Joniškį, Linkuvą.  
Palėvenėlėje susitikom su panašia Kupiškio kompanija. Ir mūsų ir jų  būriams vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai. Kupiškėnų būrys važiavo autobusiuku. Su kupiškėnais važiavo du mano pusbroliai Beleckai, kurie visgi pasiekė Ameriką. Kupiškėnai buvo šiek tiek ginkluoti, turėjo šautuvus, nors tiesa ne visi. Pagąsdinimui juos panaudodavo, kai tolumoje pamatydavo, matyt Raudonosios armijos žvalgus.
Pradžioje važiavome kartu, jie su autobusiuku, mes dviračiais. Nors turėjome įsidėję pinigų (reichmarkių), bet didelei grupei sunkoka buvo su maistu, o ir tų pinigų vertė buvo nekokia. Buvo nutarta skirtis. Ties Latvijos siena ant upės kranto atsiskyrėm, atsisveikinom,  išsibučiavom. Pusbroliai mane kvietė važiuoti su jais, bet kaip paliksi tokius draugus kaip Vladas ir kitus. Jie, kupiškėnai nuvažiavo Klaipėdos link, mes į Rygos pusę. Po dienos kitos sužinome, kad Raudonoji mus aplenkė, reik sukti atgal. 
Grupės turėjo nuostolių. Keturis kupiškėnus nušovė vokiečiai, žuvo ir keturi skapiškėnai. Buvo sulaikę vokiečiai, bet išaiškinę jie mus paleido, nes vokiškai sugebėjome išaiškinti, kodėl mes čia. Keliaujant per mišką netoli Biržų mus sulaiko rusų partizanai. Tris ar keturias paras mus tardė, apklausinėdavo po vieną, pasodinę ant žemės. Tardė rusiškai, o rusų kalbą mes mokėjome labai nekaip. Kartu su rusais buvę lietuviai mums aiškino, kad panašius į mus jie jau sušaudė. Mes tarp savęs pašnibždomis kalbėdavom, ar neatėjo ir mums galas. Po tardymų ir mūsų aiškinimų, mus paleido, bet jau be dviračių, juos konfiskavo. Po šio įvykio, mes pasidalinome po du. Eidami su Vladu sutikom vokiečius, pasiaiškinus paaiškėja, kad mes einam ne į vakarus, išsijuose melavom, kad laikinai einam atgal, po to, suksim į vakarus. Apie Pandėlį pernakvoje pas ūkininką slėptuvėje, rytą išlindę iš to bunkerio, kieme radome rusų kareivius. Jiems vėl melavom kaip galėjom, kad paleistų. Baigę kelionę atėjom pas mano tėvus. Tris mėnesius slapstėmės pas gimines Biržų rajone.
Praūžus frontui sužinom, kad ieškoma mokytojų. Su Vladu važiuojam į Rokiškį ir gaunam nukreipimus mokytojauti pradžios mokyklose, Vladas į Salas, aš į Dvarelį, 7 km nuo Skapiškio.
Mokytojai buvo atleisti nuo karo tarnybos, bet tekdavo kas dvi savaitės važiuoti į Rokiškį, kad pratęsti leidimą. Taip tęsėsi beveik dvejus metus. Į Rokiškį tekdavo važiuoti arkliu, dviračiu arba traukiniu.
 Vėliau abu sugrįžtam mokytojauti į Skapiškio progimnaziją. Padirbus du metus tarybų valdžia nutarė, kad mokytojų kolektyvą reikia išardyti. Vladas išvažiavo į Kupiškį, o aš į Svedasus. Vladas mokė rusų, lietuvių kalbas, o kuri laiką vokiečių.
Turėjom su Vladu draugą Joną Gaučį. Kartu švęsdavome penkmetinius jubiliejus, nuvažiuodami pas jubiliatą. Jonas Gaučys mirė 1991 m., po 3 metų Anapilin išėjo Vladas. o aš laukiau 1997m., maniau, kad atėjo mano eilė. bet ne.  Einu 88 metus, turiu Vlado laiškų, jaunystės nuotraukų. Teks rimtai jų paieškoti ir pasidalinti su Jumis šios svetainės skaitytojais.


Auklėtinių prisiminimai: (atviri papildymui - rašykite, sakykite)
N-lė: Jis buvo labai geraširdis, mus mylėjo, sielojosi dėl mūsų, buvo truputį formalus, labai disciplinuotas, kiekviena jo sekundė buvo apgalvota, nepaprastai gražiai rašė.

Skapiškio progimnazijos mokytojai: sėdi iš kairės Aliutė Markevičiūtė, Jonas Beleckas, Sofija Triūšnienė,  Vladas Merkevičius (vyresnysis). Stovi iš kairės Bronius Žalnieriūnas, Janina Čečytė, Vladas Merkevičius, Jonas Valančiūnas. 1948 m.

Fotonuotraukos: 

Vladas Merkevičius su auklėtiniais,

Klasės seniūnas Petras Keršulis, klasės auklėtojas Vladas Merkevičius, buvęs seniūnas Zenonas Mačionis