MIRĖ ZITA DRILINGIENĖ - DAMBRAUSKAITĖ

.

Eidama 86 gyvenimo metus, 2018 m. birželio 20 d žuvo Zita Drilingienė - Dambrauskaitė. Zita gimė 1933 m. sausio mėn. 23 d. Telšiuose, tarnautojų šeimoje.  Po metų persikėlėme gyventi į Kupiškį (tėvelį paskyrė Kupiškio geležinkelio stoties viršininku). Zita mokėsi pradinėje mokykloje, kurią baigusi, įstojo į Kupiškio gimnaziją.

Savo prisiminimuose Zita rašo: mokykloje buvau aktyvi, stropi, pareiginga, mokiausi gerai, bet nebuvau pirmūne. Mėgau sportą, visuomeninę veiklą (net buvau mokyklos mokinių komiteto pirmininke).  Karo ir pokario metai mūsų šeimai buvo sunkūs (tėvelis mirė, kai man buvo tik 8 metai), mama turėjo rūpintis keturiomis dukromis. Baigus vidurinę mokyklą, neturėjau sąlygų mokytis toliau. Man padėjo buvęs chemijos mokytojas A. Volungėnas. Paskirtas į Subačiaus septynmetę mokyklą direktoriauti, pasiėmė ir mane mokytojauti. 1953 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Tais pačiais metais mane perkėlė dirbti į Subačiaus vidurinę mokyklą. Mokykloje dėsčiau prancūzų kalbą, fizinį lavinimą ir braižybą. Subačiuje sutikau ir savo būsimą vyrą – Boleslovą Drilingą, Maskvos Lomonosovo vardo universiteto studentą, atvažiavusį atostogų pas tėvus į Subačių.

Mokykloje turėjau auklėjamąją klasę, geri buvo vaikai, kuriuos išleidau į gyvenimą 1959 metais.

Drilingiene tapau 1957 metais. Deja, neturėjome dvejus metus sąlygų gyventi kartu (vyras paskirtas į Kauno Politechnikos institutą, gyveno vaikinų bendrabutyje, o aš Subačiuje). Kai 1959 m. rudenį gavome butą Kaune, persikėliau ir aš su dukrele Rūta.

Kaune pagal specialybę darbo negavau, o 1972 m. pradėjau dirbti KPI  užsienio kalbų katedroje. Dėsčiau prancūzų kalbą automatikos ir radiotechnikos fakultetų studentams, be to dirbau su neakivaizdininkais. 1975 m. buvau Prancūzijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose (mėnesį Grenoblyje, savaitę Paryžiuje). Į pensiją išėjau būdama 55 metų.

Mano šeimoje augo dvi dukterys – Rūta ir Vaiva. Vyresnioji Rūta buvo auklėtojos Felicijos Jakutytės pirmoji anūkė. Auklėtoja merginų vyrus vadino žentais, o vaikinų žmonas - marčiomis.
Rūta mokėsi gerai, baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigusi liko ten dirbti. Mokydamasi aktyviai sportavo, buvo akademinio irklavimo sporto meistrė. Apgynė socialinių mokslų daktarės disertaciją, vėliau jai buvo suteiktas socialinių mokslų docentės vardas. Rūta buvo veikli, energinga, kūrybinga, labai reikli sau ir kitiems. vadovavo LKKA studentų mokslinei draugijai, rūpinosi Akademijos istorijos muziejumi. Dalyvavo Erasmus Sokrates dėstytojų mainų programoje, buvo Tarptautinės kūno kultūros istorijos tarybos narė.
Negailestinga, staigi liga išplėšė ją iš gyvenimo pačiame jėgų žydėjime ir brandume. Netekome jos  kai jai buvo 47 – neri. Liko Rūtos vaikai – mano anūkai – Asta ir Giedrius. 
Jaunesnioji Vaiva gimė 1962 m. Kupiškyje, gyveno ir mokėsi Kaune. Charakteriu labai skyrėsi nuo vyresniosios sesers. Mokykloje mokėsi vidutiniškai, buvo nuoširdi draugiška. Baigusi vidurinę, įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą. Žaidė rankinį "Žalgiryje", jau nepriklausomybės metais, žaidė užsienyje: Slovakijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Islandijoje. Islandijoje buvo pripažinta geriausia tos šalies rankinio vartininke. Liko gyventi Islandijoje, dirba vaikų darželyje. Vaiva labai mielas, šiltas, draugiškas žmogus.
Vaivos vaikai, mano anūkai – Ignas ir Monika. Lankiausi pas juos, įdomi šalis, turiu daug nuotraukų.

Anūkai ir dukra atvažiuoja aplankyti tik vasarą. 
Namuose darbuojuosi, sode po truputį kuičiuosi, taip ir nepastebėjau, kad  įpusėjau savo gyvenimo devintąjį dešimtmetį.

Mes, klasės draugai reiškiame nuoširdžią užuojautą dukrai Vaivai, anūkams Ignui ir Monikai, Astai ir Giedriui, sesutei Romai.

Liūdime kartu su Jumis. 

                                      

Palaidota Karmėlavos kapinėse, Kauno raj.