Apie laikmetį ir klasę prisimena Laima Stankaitytė – Laužikienė. Ačiū jai už išsaugotą istorinę medžiagą.
Tokia buvo politinė padėtis. Visko trūko. Apie televiziją nieko dar negirdėjome. Kas turėjo radijo imtuvus, tai per karą juos konfiskavo. Dažnai dingdavo elektros šviesa, arba iš viso jos nebūdavo, todėl visada nešiojomės žvakes ir reikalui esant užsidegdavome. Trūko vadovėlių, sąsiuvinių, knygų, tik netrūko jaunystės ir entuziazmo. Mus mokė geri mokytojai, savo dalyko žinovai. Visada prisiminsiu matematikos mokytoją A. Dubrindį, fiziką Vaitieką, prancūzų – P. Striupą. Mūsų klasės auklėtoja buvo Felicija Jakutytė. Ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos pamokos mums davė supratimą apie tėvynės ir gamtos grožį, supažindino su mūsų rašytojais ir jų kūryba, o svarbiausia, išmokė mus atskirti tiesą, gėrį, kad žmogus turi būti gražus savo vidumi, o ne pakabintais blizgučiais. Atmintyje įstrigo ne tik jos pamokos, bet ir daug kartu praleistų laisvalaikio valandų. Mūsų Auklėtoja kartu su paralelinės B klasės auklėtoju Vladu Merkevičiumi burdavo mus pagal pomėgius į būrėlius, organizuodavo ekskursijas. Toli nenuvažiuodavome, dažniausiai su dviračiais prie kokio ežero. Su nuo karo laikų likusiu gruzoviku aplankėme pajūrį, Rygą, Zarasų kraštą. Kiekvienais metais abi klasės pastatydavome po veikaliuką. Viso to organizatore ir režisiere buvo Auklėtoja. Taip mes pastatėme ir suvaidinome „Dėdės Tomo trobelę“, „Vorobjovo kalnai“, „Jus šaukia Taimyras“, „Jaunoji gvardija“. Važiuodavome su savo spektakliais net į kitas mokyklas. Labai norėjome būti artistais, šokti, patys darėme dekoracijas, siūdavome drabužius. Auklėtojos namai virsdavo visi to šurmulio centru.
Gimtadienių nešvęsdavome, tik vardo dienas. Su dviračiais važiuodavome į mišką, nupindavome iš ąžuolo ar eglės šakų vainiką ir apvainikuodavome varduvininko duris. Dažnai tėvai pavaišindavo mus skaniu kupiškėnišku alumi, iš kažkur atsirasdavo armonika. Šokdavome polką, valsą, ir cvingą, nesikraipydavome, kaip dabar. Tai poriniai šokiai. Mes, mergaitės juos greičiau išmokome, todėl 9-je klasėje nusprendėme išmokyti šokti ir berniukus. Pamenu, suradome suradome tokią palėpę, akordeonistą, susirinkome visa klasė ir tampėmės. Nežinau ar mūsų dėka, bet greit išmoko šokti ir mokykloje per vakarėlius ar robaksuose (taip vadinome šokius už mokyklos ribų) nei jie nei mes nesėdėdavome pakampėse.
Ta baisi politinė padėtis, nepriteklius vienijo mus, nesipuikavome aprėdais ir blizgučiais, labiau vertinome draugiškumą, paprastumą.
Per vienas pamokas sėdėdavome ramiai, bijodavome, kad nepakviestų atsakinėti, iš kitų mokytojų pasišaipydavome. Turėjome labai įdomią istorijos mokytoją. Ji ateidavo išsipuošusi, trumpu sijonu, pataikaudavo berniukams. Ji nesėsdavo už stalo, vaikščiodavo po klasę, o kai iškviesdavo atsakinėti apeidavo aplink, nužiūrėdama nuo galvos iki kojų, klausinėdavo. Klasiokė Jūra mokėjo gražiai sueiliuoti, todėl dažnai parašydavo kupletus apie mokytojus, klasiokus ar įdomiausius įvykius. Paskaitę visi juokdavomės. Apie istorikę ji sukūrė tokius kupletus:
Bronė pamokon atėjo, lyg nupūsta švento vėjo
Mėlynąja suknele, pasidažius lūpeles.
O suknelė sudėtinga, bent siūlių tai jai nestinga,
Ir kiek juostų neskaičiau, imkim visgi kas svarbiau.
Kaušakys ¡ - grakščiai ji tarė, saldžią miną tuoj padarė,
Ir pro Joną lengvai ėjo, Jis tada atsakinėjo
Pilia pamoką sau Jonas, bet ko Bronė taip raudona?
Ko ji jaudinas slapta? Gal dėl Jono/ Tai štuka¡
Pusė pamokos be žado, Savo žvilgsniais Joną badė
Bet ir Jonas jau suklupo – nebebuvo gero ūpo.
Visos žinios išdulkėjo, o ta Bronė vis žiūrėjo.
Ir kankino Joną mūsų, kavalierių dar be ūsų.
Kaip lengvai jis atsiduso, nusipurtė lyg nuo blusų.
Ilgai šniokštė suole savo, gal būt, meilės džiovą gavo.
Baigės pamoka jausminga, mūsų Jonui jėgų stinga.
O istorikė grakščioji galvą išdidžiai nešioja.
Jonas sėkmingai baigė vidurinę, įstojo į Šiaulių mokytojų institutą ir pats ilgai mokytojavo.
Algis Laužikas buvo mūsų klasės seniūnas. Darydavo tvarką klasėje, užsiimdavo ūkiniais reikalais. Mokėsi neblogai, labiau sekėsi tikslieji mokslai. Klasiokė Jūra apie Algį štai ką sukūrė:
Pasdairykim apie pečių, tenai Algis sėdi,
Atskaityt nuo galo trečią ne kokia čia bėda.
Didingiausia vyriausybė trečiam suole sėdi
Jo šauniąja asmenybe visi sužavėti.
Pašaukus atsakinėti mandriai nusilenkia,
Vieną koją priekin stato, ranka remia lentą.
Tai puikiausias kavalierius, nieko jam nerūksta.
Galife jam baisiai tinka, o žvilgsnis toks rūstus.
Puikus vyras mūsų Algis, storasta geriausias
Tiktai kartais įsismaginęs Bronę skriaudžia skaudžiai.
Tai plaukelį jai išrauna – pyktį juk mėgina
Jam atleiskim, nes juk niekas be ydų nėr gimęs.
Bet, gi Algi, tu brolyti, jau valdai ir dvasią
Pareiga jo – mus valdyti, nuodėmingos esam.
Geriausias mokinys klasėje buvo Petras Vičinas. Tai buvo tylus, ramus vaikinas, visi mokslai jam sekėsi.
Petru galime didžiuotis , kaip pavyzdį imti
ir darbščiausiu mokinuku drąsiai pavadinti.
Kai atėjo - buvo šventas nekaltu vadintas,
Bet dabar mūsų mergaičių yra pagadintas.
Oi, Petriuk, nelaimingas tave iš kelio veda.
Bet žiūrėk, nepasiduoki, rodyk savo valią.
ir darbščiausiu mokinuku drąsiai pavadinti.
Kai atėjo - buvo šventas nekaltu vadintas,
Bet dabar mūsų mergaičių yra pagadintas.
Oi, Petriuk, nelaimingas tave iš kelio veda.
Bet žiūrėk, nepasiduoki, rodyk savo valią.
Tie tais laikais parašyti kupletai labai gerai atspindi mūsų nuotaikas, charakterius, nuotykius.
Mūsų Jūra su Stasyte pirmam suole sėdi,
Užu kafedros susigūžę mėgsta paplepėti.
Anekdotus Jūra sako, sapnų reikšmes žino,
„Parlon france“ puikiai moka ir kitus mokina.
Tos Živilės sumanumas, visur jinai tinka,
Ji visuose laikraštėliuos pirma dailininkė.
Reginutė turi ydą labai smarkiai rėkti,
Tik vos girdis kai išeina ji atsakinėti.
Paskutiniam suole šypsos mūsų Michalina
Ją kiekvieną naktį sapnai pakankina.
Ką jinai beprisapnuoja tikriausi stebuklai
Jeigu visa tai surašius išeit romaniukai.
Zita tenisą kai pliekia gražu pažiūrėti,
Taip pat mėgsta su pačiūžom ji pačiūžinėti.
Sportininkė kuo puikiausi, į Vilnių važiuoja
Čempiono vardą turi ir slides rokuoja.
O Marytei tai netrūksta dvejetų dienyne,
Dažnai mėgsta paplepėti su savo kaimyne.
O šachmatų čempionas antram suole sėdi
Jai vaidenas vis arkliukai, šaškes kaip sudėti.
Iš kur gauti kamuoliuką, gerai pasižaisti
Ir per pertraukas Danutė bėga žemyn greitai.
O gerutė ta Janytė meili ir maloni,
Tik dėl kažko jos plaukeliai susiraito ploni.
Matematika baisioji jai jau įkyrėjo
Į dienyną dvejetukai greitai subyrėjo.
Ne štuka tas mūsų Ignas, nuotraukas gamina,
Gąsdina mergaites klasėj, šaudyti mėgina.
Pirmam suole garbingiausiai Jonai susodinti,
Bet visai pačiais jauniausiais negalim vadinti.
Per istoriją Joneliai mėgsta paplepėti,
Pašaukus atsakinėti valandą pasėdi,
Apsidairo, pasižiūri, paskui lėtai kelias.
Mes gi juosius pavadinsim tik didžiaisiais seniais.
Taigi, mieli mūs vyrukai, būsimi kareiviai,
Pamankštinkit savo kaulus, kad nebūtų kreivi.
Vieną Joną agronomu visi jau vadina,
Antras Jonas mūs mergaites dažnai pažviegtina.
Dabar šiek tiek apie save. Moksle aš buvau vidutiniokė. Daugiausia dvejetų gaudavau iš matematikos. Nemėgau spręsti uždavinių. Paprasčiausiai buvo neįdomu. Jeigu iš pirmo karto uždavinio išspręsti neišeidavo, antro varianto neieškodavau, nusirašydavau iš klasės draugių. Įdomūs būdavo suprantami mokslai literatūra, geografija, istorija, net fizikos teorija buvo labai įdomi. Pas mane būdavo taip: iš teorijos gaudavau ketvertą, penketą, o uždavinių neišspręsdavau. 10-je klasėje viename trimestre man išvedė iš algebros dvejetą. Tuo metu mokyklos mokytojų taryba nusprendė, kad į mokyklos pasilinksminimų vakarus bus įleidžiami tik tie mokiniai, kurie neturi trimestre dvejetų. Tai man buvo didžiausias smūgis. Mėgau šokti, pasilinksminti su draugais, o čia sėdėk namuose. Ir ašarą teko nubraukti, bet dvejetą išsitaisiau.
Prisimenu brandos atestato egzaminus. Labiausiai bijojau matematikos. Tikėjausi gal kas nors su špargalka ateis į pagalbą, nes klasėje buvom pasiryžę vienas kitam padėti. Sėdėjom suoluose po vieną. Mane pasodino į patį pirmą suolą vidurinėje eilėje. Priešais mane, gal už poros metrų didžiausias pulkas mokytojų, o mokyklos direktorius L. Jonuška, atrodė, kad vien tik į mane žiūrėjo ir pro ūsus šypsojosi. Dabar jau man „šakės“, pagalvojau. Nežinau kas man padėjo, ar mano susikaupimas, ar kas nors iš aukščiau, bet uždavinius aš išsprendžiau pati, iš pirmo karto kažkas išėjo. Kadangi aš daugiau variantų neieškojau, tai švariai perrašiusi, pati pirmutinė nunešiau, ir padėjau ant mokytojų stalo ir išėjau iš salės. Kai kitą dieną, sutikę mokytoją A. Dubrindį, paklausėme, kaip mes išlaikėm egzaminą, jis pasakė: „Jeigu Stankaitytė gavo penketą, tai apie kitus nekalbu.“
Mėgau literatūrą, nors knygų tuo sunkiu pokario metu buvo mažai. Bet vis tiek iš kažkur gaudavome. Dėl įdomesnės knygos susirašydavome į eilę ir skaitydavome net per pamokas, pasidėję knygą ant kelių po suolu, kad mokytojas nepamatytų. Taip perskaičiau Pilyponio, Jokajaus, Kuperio nuotykių romanus. Daugiausia ašarų išliejau skaitydama Muišek „Raupsuotoji.“
Pirmą knygą man nupirko ir padovanojo mama, ant kurios užrašė: „Tegu knyga būna Tavo geriausiu draugu.“ Tas linkėjimas išsipildė. 1957 m . baigiau Vilniaus universitetą, įsigijau bibliotekininkės specialybę. Metus dirbau Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje, o vėliau 35 metus Šiaulių Viešoje bibliotekoje.
Turėjome sukūrę klasės himną, kurį kai susitinkame visada uždainuojame:
Ech, tai kompanija, kompanija,
Linksmųjų bendraklasių - ši kompanija gera.
Ir sakome iš anksto mes, iš anksto mes:
Kitos tokios kompanijos draugystėje nėra.
Turėjom metų dvylika, tik dvylika,
Bet štai jau aštuoniolika, ir trisdešimt ateis.
Svajojame ir tikimės po metų šimto ir daugiau,
O mes dainuosime, dainuosim dar linksmiau
O mes dainuosime, dainuosim dar linksmiau
 |
| Iš dešinės Linas S., Vytautas B. ir kt. po 55 metų |
 |
    |
 |
| Klasiokai po 55 metų Kupiškyje |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą