alba13-alba: (11) Klasės draugas - VYTAUTAS MONKEVIČIUS

Vytautas Monkevičius

Vytautas Monkevičius 2011 m. Foto V. Jankausko

Vytautas Monkevičius gimė 1930 m. lapkričio 14 d. Dvaramiškyje, Kupiškio raj. 1937 – 1942 metais mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje, į kurią kiekvieną dieną eidavo pėstute, sukardamas du kartus po 4 km. 1942 – 1950 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytautas buvo draugiškas vaikis, visuomet dalyvaudavo klasės statomuose spektakliukuose, turėjo gerai išlavintą ranką apipavidalinant vaidinimus. Nebaigęs Kupiškio vidurinės - įstojo į Kauno dailės mokyklą ir baigė Skulptūros skyrių. 1953 – 1959 m. studijavo Valstybiniame dailės institute Vilniuje, įgijo dailininko keramiko specialybę. Baigęs studijas nuo 1959 m. buvo paskirtas Telšių taikomosios dailės technikumo direktoriumi. Ten rado puikų kolektyvą, prie kurio labai greitai pritapo. Šiose pareigose jis išdirbo 10 metų.

Kupiškio bažnyčios klebonas kun. V. Kupstas pakrikštijo mokytojos Daukšaitės sūnėną, kuris dabar jam kaip senjorui padeda gyvenime, mat Vytautas su mokytoja buvo kūmais, bei su krikštasūnio tėvais gražiai bendravo gyvenime.

Vytautas, atvykdamas į klasės draugų susitikimus, klasiokams atveždavo, savo rankomis gamintus, keramikinius jubiliejinius medalius, kuriais mes visi iškilmingai pasipuošdavome.

Nuo 1969 metų, keramikos skyrių perkėlus į Kauną, Vytautas persikėlė į Kauną ir dėstė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1975 – 1985 m. dar vadovavo ir keramikos specialybei, rūpinosi naujų elektrinių degimo krosnių įrengimu. 1991 m. išėjęs pensijon dar keletą metų dirbo dėstytoju.

Vytautas dabar gyvena Saulės gatvės name ir išėjęs į balkoną gėrisi gražiais Kauno Technologijos universiteto miestelio vaizdais.

Grupinėse keramikos parodose dalyvauja nuo 1960 m. personalines tapybos parodas surengė Prahoje, Kupiškyje. Sukūrė keramikos darbų, antkapinių paminklų ir Laiminančio Kristaus skulptūrą Dvaramiškio kaime (1996 m.), nutapė peizažų, daugiausia iš Kupiškio krašto, atkūrė keturis Palėvenės bažnyčią juosusios tvoros koplytėlių Kryžiaus kelio paveikslus. Keliolika metų turėjo dirbtuvę Noriūnuose, ledainės bokšte, pastatytame iš skaldyto dolomito plokščių.
Naudotasi V. Jankausko straipsniu almanache Kupiškis 2011
Vytauto laiškelis:
K. Vasiukevičienė
Minčių bangom lyg klasių labirintais
Linguoja primiršti ir ryškūs bruožai - ir balsai ...
Bet ieškau jų visų ties laiko posūkiais ir vingiais
Ir tų kuriems atidaviau pavasarius, ir tų kuriems daviau galbūt mažai ...

Mielas gimtosios žemės Broli !
atsiprašau, kad taip ilgai neprisiruošiau parašyti, gal būt, papildyti Vidmanto rašytos mano biografijos.
Darbuojantis Telšiuose be tiesioginių pareigų dėsčiau piešimą bei keramikoje - kompoziciją ir praktinius darbus. Žodžiu, 12 savaitinių paskaitų. Išleidau vieną diplomantų laidą, "Didžiam malonumui" eilę metų buvau renkamas rajono deputatu.
1969 m. rudenį ministro įsakymu buvau perkeltas į Kauną, kadangi Telšiuose panaikino keramikos spec., kad nesidubliuotų specialybės abiejuose technikumuose. Tai taip atsidūriau Kaune. Paskyrė ir butą.
Prasidėjo lyg naujas gyvenimas, o Kaunas tai buvo pažįstamas nuo mokslų dailės mokykloje. Eilė dailininkų dirbusių taip pat buvo žinomi ir draugai. Čia Kaune ko tik nedėsčiau: keramikoje kompoziciją bei darbus medžiagoje, keramikos technologiją, stiklo specialybėje kompoziciją, archeologinės keramikos restauravimą. Dar nemažai , bent keliose specialybėse , dėsčiau piešimą.
Kada buvau paskirtas keramikos specialybės vedėju stengiausi ir gerinau specialybės mokymo bazę, modernizavau ir pritaikiau įgytas žinias Čekoslovakijoje.
1990 m. išėjau į užtarnautą poilsį, bet dar keturis metus dėsčiau "keramikos technologiją".
Melioracijai sunaikinus gimtinę, ir toliau traukė kaimas, gamta, bet atsitiko taip, kad melioratorių centre Noriūnų dvaro rūkyklos bokštelyje patys melioratoriai įrengė dirbtuves. Tai buvo padaryta su kultūros ministerijos, rajono valdžios ir kultūros skyriaus pagalba.
Noriūnų vasaros darbai puošė dvaro kabinetus, taip atsilyginau už prieglobstį, bet taip dauguma ir iškeliavo kartu su besikeičiančiais darbuotojais
Džiugu buvo atgavus Tėvynės nepriklausomybę, bet niekada nepagalvojau, kad laisve pasinaudos ir atbus plėšikiški žmonių instinktai. Per tai labai nukentėjo daug darbų. Gaila.
Ačiū, Albinai, už rūpestį ir gerą, ir labai šiltą atminties širdį. Stipriai apkabinu
Jūsų Vytautas M.
2012 gegužė - birželis