alba13-alba: (12) Klasės draugas

PETRAS KERŠULIS

Petras Keršulis 1957 m.

Gimė 1932 m. spalio 7 d. Virbališkių kaime Petronėlės ir Kosto Keršulių šeimoje. Virbališkiuose baigė septynmetę mokyklą, o nuo 1948 metų tęsė mokslą Kupiškio vidurinėje mokykloje. Tuo metu mokykloje buvo trys paralelinės klasės. Petras buvo geras mokinys, mokėsi be trejetų. Mėgo pasportuoti. Ypač buvo pamėgęs stalo tenisą, krepšinį, tinklinį. Visos pertraukos būdavo užimtos tenisu. Kartą į klasę pavėlavę įbėga Petras ir Vytautas Narbutas. Gamtos mokslus mums dėstė mokytojas K. Pajarskas, kuris mėgdavo ką nors linksmai ir kandžiai pasakyti. Abiejų vyrukų teniso raketės užkištos už švarko, bet rankenos matosi, abu stovi prie durų ir tyliai meldžia leidimo sėsti į suolus. Mokytojas mums aiškino apie paveldimumą, todėl nedelsiant porina: „ Na, matai Keršulis visą laiką žaidžia pingpongą, net į pamoką vėluoja, na, o jo vaikučiai bus tikri pingpongiukai.“ Klasė kvatoja, o mokytojas patenkintas savo sąmojumi, liepia abiems sėsti į suolus ir toliau tęsia pamoką. Devintoje klasėje Zenonui Mačioniui atsisakius seniūno pareigų, Petras tampa klasės seniūnu. Visuomet tvarkingai apsirengęs, visuomet paruošęs namų darbus, neišdykęs, buvo pavyzdingas mokinys ir geras klasės seniūnas. Jis visuomet būdavo geriausių klasė mokinių trejetuke.

1952 metais baigiame vidurinę mokyklą ir didžioji pusė patraukia į Kauną ir Vilnių siekti aukštojo mokslo, Trylika klasiokų patraukiame į Kauną iš kurių aštuoni į Kauno Politechnikos institutą, o 4 iš jų į Statybos fakultetą. Mokykloje draugiškai išauklėti, klasiokų draugystės neatsisakėme ir mokydamiesi aukštosiose. Kauniečiai ar vilniečiai vieni kitiems rašydavome kolektyvinius laiškus, organizuodavome susitikimus Vilniuje arba Kaune, prie kurių prisijungdavo ir daugpiliečiai. Šių susitikimų nuotraukų ar laiškų kopijų ieškokite žemiau. Petras buvo vienas iš aktyviausių organizatorių. Kaune, mes su Petru gyvenome šalia Karo muziejaus, miesto centre, todėl pas mus dažnai užsukdavo buvę klasiokai.

Petras Keršulis 1962 m.

Visi kupiškėnai mokslus krimto sėkmingai, be skolų. Greit prabėgo penki studijų metai, sėkmingai apsigynėme diplominius darbus, priedo dar gavome atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir išvykome dirbti. Petras pateko į Utenos statybos valdybą. Greitai tapo valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, o po metų kitų valdybos viršininku.

1962 metų pabaigoje Petras vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Onutę Stundžytę, kilusią iš Utenos krašto Dryžių kaimo, Saldutiškio apylinkių. Po metų jiems gimė sūnus Saulius.

Mes klasiokai, su Petro sūnumi Sauliumi palaikome artimą ryšį, pasiunčiame jam atsiminimais apie jo tėtį, nes kai Petras mirė Sauliui buvo apie 1,5 metų.

Saulius rašo:

„Savo Tėčio neprisimenu - jis mirė, kai man tebuvo

kiek daugiau nei vieni metukai. Todėl ir papasakoti

apie jį ne ką tegalėsiu, juolab kad taip susiklostė,

kad Mama mirė, kai man buvo 9, o močiute (Tėčio

mama) - kai buvau 13-os. Taigi, anksti netekau visu savo

artimiausių žmonių, ir nebeliko kam apie Tėtį papasakoti...

Nuo 6 klases gyvenau pas globėjus.

Apie Tėtį tegaliu spręsti iš pluoštelio likusių nuotraukų,

keleto lentynų, pilnų statybinių-inžinerinių knygų, o

taip pat foto didintuvo, kuriuo ir pats šiek tiek pasinaudojau,

besimokydamas daryti nuotraukas. Žinau, kad Tėtis

mėgo sportuoti - žaidė krepšinį ir, berods, stalo tenisą.

Žinau, kad Jis buvo gerbiamas savo darbe, ir,

greičiausiai, būtų nemažai pasiekęs. Deja... Taip pat žinau,

kad iš Jo paveldėjau polinkį tiksliesiems mokslams, ir

anksti išretėjusius plaukus.

1980m baigiau Utenos 2-aja vidurinę mokyklą, ir persikėliau

į Vilnių studijuoti fiziką Vilniaus universitete. Jį baigęs, gavau darbą

Puslaidininkių Fizikos Institute, kur 1992m apsigyniau Fizikos-Matematikos

mokslų kandidato disertaciją ir jau sekančiais metais atsidūriau

Detroite, kur vėl tapau aspirantu. Po ketverių metų studijų

1996m apsigyniau PhD laipsnį. 1997m persikėliau į vakarinę

JAV pakrantę - taip vadinama Silicio Slėnį, kur gavau programuotojo

darbą vienoje iš daugybes ten veikiančiu technologinių kompanijų -

Synopsys. Sunku ir patikėti, bet štai jau beveik 15 metų, kaip

darbuojuosi toje pačioje srityje - rašome programas padedančias

geriau projektuoti kompiuterių "smegenis" - procesorius.

1998m vedžiau Violeta nuo Rokiškio. Su ja susipažinau dar

studijuodamas Vilniaus universitete, kur ji studijavo ekonomiką.

O 2001 metais susilaukėme dvynukų - Augustės ir Tomo.

Jiems jau 10 metukų, auga kaip pašėlę. Abu tipiški vaikai -

Augustei patinka šokti, gimnastikuoti, o Tomas - pamišęs dėl sporto.

Be abejo, kaip tikras lietuvis labiausiai mėgsta krepšinį, lanko

treniruotes, ir ruošiasi užaugęs žaisti NBA:) Su juo neretai nueiname

pažiūrėti NBA rungtynių kai Golden State Warriors žaidžia namuose

(arena už pusvalandžio nuo mūsų namų). Na, ir abiems nepatinka

groti pianinu.

Gyvename Pleasantone, 70000 gyventojų turinčiame mielame mieste

už maždaug 50km i pietryčius nuo San Francisko. Turime savo namą,

darželį, kuriame per pastaruosius porą savaitgalių pasodinau ežią

pomidorų, agurkų ir kitų gerybių:) Tikimės, kad po poros mėnesių

turėsime gerą derlių.

Taigi, viskas sekasi neblogi. Vaikai sveiki, linksmi, mes irgi abu dirbame.

Ir neužmirštame Lietuvos, kurią bent kas antri metai aplankome. (2012 m. balandis)

Kitame laiške Saulius rašo:

Kai papasakojote apie skaniąsias kriaušes iš Virbališkių,
vos ašara neištryško. Prisimenu ir aš jas puikiausiai, ir
didįjį sodą už namo. Nieko nebeliko ten, turbūt žinote, kad
dar sovietiniais laikais nusprendė užtvenkti Lėvenį,
ir mūsų namas pasipainiojo po projekto kojom. Aplankiau
buvusią sodybą keletą kartų, paskutinį kartą prieš keturis metus,
kada lankiausi Lietuvoje, belikęs tik sodas, o namų - ne kvapo.
Taip ir neaišku, kam juos reikėjo griauti - juk užtvanka už
gero puskilometrio liko... Bet prieš sovietinį veją nepapūsi.
O apie kriaušes dar prisimenu iš vaikystes, kaip su močiute
esam vežę jas į Kupiškio turgų parduoti. Parduodavom staigiai,
net eilute nuvingiuodavo, ar bent taip man dabar atrodo... O
dar iš sodo labai mėgdavau rojaus obuoliukus, tik bėda ta,
kad jie prinokdavo vėlai rudenį, kada jau mano vasaros
atostogos būdavo pasibaigę.
Ech, malonus ir tuo pačiu graudūs prisiminimai, net gerkle
suspaudžia.“( 2002 m.)
Dar vieno laiškelio ištrauką:

Klimatas čia labai malonus. Sniego nematome, lietus
iškrinta lapkričio-kovo mėnesiais, t.y. žiemą. Likusį laiką -
sausa ir šilta. Žiema naktimis būna 3-10, dieną 10-20 šilumos,
vasarą - 10-15 ir 20-35. Manau, gerai klimatą iliustruoja tas
faktas, kad čia praktiškai dar neteko dėvėti megztinio. Tik -
arba marškiniai ilgom (žiema), arba trumpom (vasarą) rankovėm.
Už 50 km į rytus - Ramusis okeanas, už 200 km į rytus - kalnai.
Žiema į kalnus važinėju slidinėti, įmanoma tą pačią dieną,
pasivažinėjus su slidėmis, grįžti prie okeano ir pasideginti...
Kiaurus metus kas nors žydi, kai kurie augalai - po kelis kartus.
Daug palmių, kaktusų ir kitokių Lietuvoje nesutinkamų augalų,
aibės šmirinėjančių voverių... (2002 m.)

Nelengvas statybos inžinieriaus darbas, gal per anksti užgriuvusios atsakingos pareigos, rimtai sugadino Petro sveikatą. 1964.02.06 Petras mirė. Palaidotas Utenos kapinėse. Po 7 metų šalia Petro atgulė ir jo žmona Onutė Stundžytė – Keršulienė.