(8) Klasės draugas - VYTAUTAS NARBUTAS

Narbutas Vytautas – Petras, Tomo.

Vytautas Narbutas. 1977m.

 Gimė 1930m. Migonių kaime, Šimonių vls., Kupiškio rajone. Mokėsi Šimonių progimnazijoje, o nuo1948 metų Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytauto mama Julija Uldukytė - Narbutienė buvo gera siuvėja ir šeimos maitintoja, nes tėtis Tomas mirė gana anksti. Mokykloje jam puikiai sekėsi matematikos mokslai, kitais dėstomais dalykais jis per daug nesidomėjo. Vytautas buvo draugiškas moksleivis, ramaus būdo, per daug nesijaudinantys, kaip jis sakydavo „makrisnas“

                             Vytautas Narbutas Adomynės septynmetėje mokykloje dirbo nuo 1953 iki 1968 metų rugpjūčio. Dėstė matematiką, fiziką, kai kuriais metais – chemiją. Nuo 1962 iki 1967 metų vadovavo įvairiems būreliams: kraštotyros – turistų, kino mėgėjų, jaunųjų technikų.

                             Nuo 1967 iki 1968 m. buvo profsąjungos vietos komiteto pirmininkas bei delegatas į profsąjungos rajoninę konferenciją.

Mokiniai prisimena, kad mokytojas Vytautas Narbutas mokė visų matematikos disciplinų. Pavaduodavo fizinio lavinimo mokytojus – mokė slidinėti. Buvo šiltas mokinių mėgstamas mokytojas. Mokė piešti ir pats piešdavo.

Vytautas buvo pamėgęs linksmesnį gyvenimo būdą, bet po vedybų šis jo pomėgis gerokai apnyko. Mokytojas gražiai bendraudavo su kaimo žmonėmis.

Vytautas neakivaizdžiai mokėsi  Panevėžio pedagoginėje mokykloje. Vėliau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Pedagoginiame institute.

 1958 12 20 Vytautas susituokė su mokytoja Zofija Narkūnaite. Žmona Zofija kilusi iš Daugėliškio, Utenos raj. Ji buvo baigusi Švenčionių pedagoginę mokyklą ir neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbą ir literatūrą.

Vytautas buvo neblogas vaidintojas, tad mokyklos  šventėse jis visuomet dalyvaudavo kaip artistas. Jis mokėjo griežti akordeonu.

Įdomios buvo Vytauto ir Zofijos pirmosios komjaunuoliškos vestuvės Kupiškio metrikacijos biure. Visa vestuvių palyda važiavo į  lineikas pakinkytais žirgais. Nors tokioms vestuvėms labai prieštaravo Vytauto mama, o  ir pats Vytautas, bet rajono valdžiai labai reikėjo tokių parodomųjų vestuvių, todėl jos vyko gana prašmatniai. Dvi pamergės iš 6 porų buvo Adomynės mokyklos mokytojos, visi kiti Kupiškio Švietimo ir kultūros skyriaus darbuotojai. Vaišės buvo surengtos senuose kultūros namuose. Jaunikius iš Adomynės į Kupiškį ir atgal vežė Švietimo skyriaus gaziukas.

Nuo 1969 m. beveik porą metų Vytautas dirbo Panevėžio Linų fabrike - tabelininku. Vėliau persikėlė į Viešintas  ir nuo 1972 m. kartu su žmona mokytojavo Viešintų vidurinėje mokykloje.

Vytautas mėgo žvejoti Šetekšnoje ir aplinkiniuose ežeriukuose. Važinėjo motociklu Java, o vėliau  turėjo Zaporožietį.

1981 metais neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir jam pripažinta Vidurinės mokyklos matematikos mokytojo kvalifikacija.

Jau turėdamas 70 m., 2000 metais  Vytautas galutinai atsisveikino su mokykla ir  matematikos mokytojo pareigomis..

  Sesuo Laima – medikė, gyvena Panevėžyje. Vytautas ir Zofija turi dvi dukras: Virginiją, mokytojaujančią Viešintose ir Vitą - baigusią Kauno Policijos mokyklą ir dirbančią pagal specialybę.

Vytautas mirė 2008 m., palaidotas Viešintų kapinėse.  

mokyt. Vytautas Narbutas - antroje eilėje pirmas iš dešinės su auklėtiniais

Adomynės mokyklos mokiniai ir mokytojai: mokyt. Vytautas Narbutas trečioje eilėje, beveik centre, o jo žmona mokyt. Zofija Narbutienė - antroje eilėje, antra iš kairės. 

Mokytojo Vytauto Narbuto sentencijos

1954.07.21 d. laiškas Zenonui iš Panevėžio. ( Vytas stoja į Panevėžio pedagoginę mokyklą)

Sveikutis Zenonai !
 Aš ką tik grįžau iš paskutinio egzamino (istorijos), kurį išlaikiau patenkinamai. Na, bet kadangi kol kas jokių kitokių įspūdžių ir neturiu, tai apie egzaminus aprašysiu šiek tiek plačiau.

Pirmas egzaminas buvo pirmadienį, rodos, 11 val. Rašiau lietuvių kalbos rašomąjį – diktantą. Atsisėdau į pirmą suolą ir grynai savarankiškai, neskaitant keleto žvairų žvilgsnių į draugo rašomąjį, parašiau. Po to apie 16 val. prasidėjo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas žodžiu. Iš karto (rašomųjų įvertinimo dar nežinojau) maniau, kad drg. Narbutas žlugs. Bet štai išeina pirmas atsakinėjęs ir teikia maždaug tokio turinio informaciją.

Tas kablys (matyt, dėstytojas) labiausiai kreipia dėmesį į sakinio nagrinėjimą. Man papuolė toks ir toks sakinys, tą žinojau, to nežinojau, gavau tiek.

Na manau, jeigu jau didžiausią dėmesį kreipia į sakinių nagrinėjimą, tai aš dar ne visas sužlugęs. Po kiek laiko ir aš įeinu į klasę ir matau, kad dėstytojas visiškai ne kablys, o žmogus kai žmogus. Išsitraukiu sakinį, pasiruošiu ir, kai prieina mano eilė, visai tiksliai jį išnagrinėju. Gerai, -sako dėstytojas, dabar pasakyk, ką parašė Puškinas?

Na, galvoju – baigta. Iš kur, gi aš galiu žinoti, ką jis parašė? Staiga atėjo į galvą mintis, kad ar tik ne jis parašė romaną "Eugenijus Oneginas". Kad nespėtų paklausti kito klausimo, aš išpyliau: Puškinas parašė romaną „Eugenijus Oneginas“

-Daugiau – prašnypštė dėstytojas. –Čigonus, - lyg aidas pakartojo toks pat šnypštimas. Čia jau ir man pasidarė nebeaišku, kaip galima parašyti „Čigonus“. Ot, sakysim, nupaišyti – kitas reikalas, todėl, ilgai negalvodamas, pridūriau: „Puškinas buvo žinomas taip pat kaipo garsus menininkas ir nupaišė čigonus.

Na, ir nori tikėk, nori netikėk, o lietuvių raštu ir žodžiu gavau po 4.

Vakar laikiau rusų k. egzaminą raštu. Čia atsisėdau taip, kad reikalui esant, galėčiau žvilgterėti į visas keturias pagrindines šalis ir į keturias šalutines. Na, čia ir naudojausi geriausia savo nugarkaulio ir galvos ypatybe – suktis apie savo vertikalią ašį. Vadinasi, rašomąjį parašiau ‚nesamostojatelno“. Po to rusų žodžiu. Gaunu sakinį, kurį reikia išnagrinėti. Gal būt ir vidutiniškai jį išnagrinėjau, bet nagrinėdamas jį, visą laiką jaučiausi taip, tarytum vidutinio dydžio baslį būčiau vietoje blynų per pusryčius prarijęs, o kai paklausė, ką parašė Majakovskis, tai galutinai įsitikinau, kad ne baslį, o greičiausiai dėl skubėjimo prarijau šakutes. Su didžiausiu vargu išrokavau keletą eilėraščių. O dėstytojas, tarytum temokėdamas tik vieną rusišką žodį, vis staugia: „jėsčio“. Čia prisiminiau, kad Majakovskis parašė dar „debesis“. O ir vėl bėda: užmiršau, ar jis rašė apie debesį su kelnėmis ar be jų. Nuodugniai pagalvojęs, supratau, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kada jis apie jį rašė, bet kadangi galvoti laiko nebuvo, tai žaibiškai nusprendžiau, kad jis rašė po revoliucijos, ir greit atsakiau: Puškinas dar parašė „Debesis be kelnių. Dėstytojas pasiraukė ir pastatė tris.

Šiandien laikiau istoriją. Čia teko susidurti su vienuoliktos klasės bilietais, bet, mano nuomone, atsakiau puikiai. Išpylus bilietą, dėstytoja paklausė, koks buvo Didysis Tėvynės karas. Aš atsakiau, kad grobiamasis. Čia dėstytoja paklausė, kieno atžvilgiu. –„Abiejų“ – atsakiau. –„Kaip tai abiejų“ – vis dar nepermanydama klausinėjo. –Nagi, - sakau, pusė karo grobė vieni, o kitą pusę – kiti. Gavau tris. Kadangi popierio nebeliko, tai iki ...

Vytautas laiškus rašydavo ir eilėmis:

Laiškas Nr.2, 1952.07.14

Laba diena, arba rytas, iš Beržytės kalba Vytas

Ką bedirbi, ką beveiki? Ar namiškiai visi sveiki?

Aš čia vienas leidžiu laiką, bekovodamas už taiką.

Kartą aš pas tokį poną, į murelį ten raudoną

Užėjau pasikalbėti, kur reiks pinigai man dėti.

O ten ponas plikę kaso, klausia, kaip lig šiol be paso

Aš galėjau maklinėti, klausia, kur mane padėti.

Ar kalėjiman sodint, ar išvežt Korėjos ginti.

Siūlė vieną, siūlė kitą pakol išdavė man kvitą.

Skaitau reikalas čia rimtas, sako sumokėti – šimtas.

Bankan kuo greičiausia reikia, aišku džiaugsmo tai neteikia,

Bet liūdėti ir netenka, kai žinai, kad nors ir menką sumą įneši į banką.

Po kiek metų nors ir tanką už tuos pinigus galėtum, nusipirkti jei norėtum.

O dabar dar žodį vieną, kaip Marytė leidžia dienas.

Parėjau žiūriu Marjona, pasiraičiusi sijoną

Kažką ten pakluonėj mina, sako silosą gamina.

Šypsosi linksmai artojas, žino kitąmet bus rojus,

Jeigu duonos neturės, valgyt silosą galės.

Na, dabar Starkiokas Algis, linksmas sotus ir pavalgęs

Staiga žiūriu gegužinėj kažkokią apsikabinęs

Sėdi sau šaly ir kvit, o aš netikiu, brolyt

Čia, sakau, kad jį kur šimtas, žmogus, rodos, buvo rimtas.

Trinu akis, akys mato vidutiniško formato

Šaly sėdi mergina, šiaip sau, rodos, dar jauna.

Kasos juodos neperilgos, akys – truptį melsvai pilkos

Antakiai šiek tiek pešioti, batai nauji nenešioti.

O, be to suknele šilko, tuokart buvo apsivilkus

Abu šoko ir kalbėjos, abu namuosna parėjo.

Buvo trylikta jau liepos, sviro šalia kelio liepos

Ant dviračio, žiūriu, mina, Kupiškin sušilęs Linas

Na, sakau, jau laukt gana, pasirodis staigmena.

Greit nubėgau prie fontano, tankiai plakė širdis mano.

Sakau, laikas tas netoli, greit išgirsiu, mielas broli,

Džiugią staigmeną aš čia ...ir Albinas greit risčia

Atlėkė ir laukiam Lino, nekantrumas mus kankina.

Lino mes čia nesulaukę, gatvėm ieškot jo patraukėm

Radom, vadinas, tvarka, bet, kad staigmenos nėra.

Oi, broliuk, čia negerai, šitaip žmogui pameluoti.

Tiek dėl jo reikė važiuoti, prie fontano iš namų.

Vėjas šiaudus stogo draiko, dar rašyčiau, kad būt laiko,

O dabar jau, mielas broli, vakaras visai netoli.

Saulė leidžias jau tyliai ...tiesa, Gerų dienų Viliai

Tegu auga ir plėtojas, neužilgo kelia kojas

Židinin šeimos karštan kur nors Kupiškio kraštan.

Na, dabar ,sudiev, brolyti, netingėk man parašyti,

Laišką dar šitą savaitę, į kolūkį Melnikaitės,

Surašyk džiaugsmus savus

Kandidatas į pasus - parašas

Kupiškio rajonas, Šimonių paštas, Juodžiūnų kaimas

Aš.

Vytauto laiško Zenonui pabaiga

Vytauto Laiško Zenonui pradžia

Linas, Ignas, Zenonas,Algis, Albinas, Laima, Vytautas

Petras, Vytautas, Linas,Juozas, Zenonas, Vytautas, Alfonsas,  Algis

Ačiū Zenonui ir Živilei, kurie labai tvarkingai išsaugojo Vytauto ir kitų klasiokų laiškus.

Vytautas Narbutas antroje eilėje pirmas iš dešinės. 1950 m.