alba13-alba: (57) Klasės draugė

Nijolė Kinderytė

Nijolė studentė

Gimiau 1933 rugpjūčio 9 d. Bajorų kaime Skapiškio valsčiuje ir parapijoje. Mano abu tėveliai Antanas Kinderis ir Adelė Jankevičiūtė Kinderienė buvo kaimynai, abu gimę Bajoruose.

Šeimoje augome keturi vaikai: aš, Algimantas, Aldona ir Regina.

Šiuo metu mano kaime – liūdnas vaizdas: vos keli trobesiai, kapai ir šalia vieškelio rymantis koplytstulpis paskutiniam Lietuvos Ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, jo gimtos sodybos vietoje.

Pradinę mokyklą ir progimnaziją baigiau Skapiškyje. Nuo 1948 – Kupiškio gimnazijoje, kurią baigiau 1952 m. Nežiūrint pokario sunkumų, mūsų mokykloje buvo daug džiaugsmo ir šviesos. Mūsų auklėtojas Vladas Merkevičius (kartu su mumis atvykęs iš Skapiškio) buvo puikus žmogus, pedantas, mažakalbis, niekada mūsų nemoralizavo, buvo mūsų draugu ir diegė mums, ką buvo sukaupęs. Drauge su auklėtoja Felicija Jakutyte mus vedė į gyvenimą. Vaidinome scenoje, šokom, keliavom ...

Nijolė Kinderytė 2005 m.

Visi mūsų mokytojai buvo puikūs, įdomūs. O ir mes, visi klasiokai, nepaprasti: per tiek metų išsaugoję draugystę. Man ir šiandien atrodo, kad su Jūra „tebesėdim viename suole“, kaip ir pieš 60 metų ... O mūsų amžiaus detektyvas Albinas surinko visus, gyvus ir mirusius į vieną interneto puslapį. Jis per metus laiko pakalbino visus klasiokus, jų vaikus ir net anūkus, priversdamas parašyti arba papasakoti apie save.

Taigi, čia buvo nukrypimas į praeitį. O dabar rašau apie save toliau.

Gavusi brandos atestatą, nutariau metus padirbėti, palaukti, kol baigs mokyklą brolis, ir tada važiuoti studijuoti į Vilnių. Išsiunčiau dešimt prašymų į rajonus, ieškodama mokytojos darbo. Gavau Plungės raj. Alsėdžių vid. Mokykloje. Atvykau į Plungę, transporto iki Alsėdžių (16 km) nėra. Einu pėsčia. Paveja senas kaimietis. Arklys keistai pakinkytas (su viena iena) į nematytą vežimą. Apsidžiaugiau, kai sustojo. Važiuojam, jis kalba, o aš beveik nesuprantu. Po pauzės klausia: „ Ar panelė, būsi iš Lietuvos ? Mat čia tai Žemaitija ! Pražuvau, pagalvojau ! Kaip reikės susikalbėti su vaikais. Gavau mokyti antrokus, susikalbėjau ir šiaip tai mokiau. Buvo labai įdomu. Sulaukiau 1953 – jų pavasario ir išvažiavau į Vilnių.

Įstojau į Valstybinio Pedagoginio instituto Fizikos –matematikos fakultetą.

1957 m. baigiau ir gavau paskyrimą į Ariogalą. Atidirbusi tris metus , kraustausi arčiau namų – į Ramygalą.

1963 m. persikėliau į Vilnių, keletą metų dirbau Komunalinio ūkio darbuotojų kursuose, o po to, M. K. Čiurlionio vid. mokykloje iki pensijos. Šioje mokykloje išdirbau 29 metus. Tai gražiausi ir įdomiausi gyvenimo metai. Mokykla pilna dailės darbų, muzikos ...Pavargę būsimi baleto artistai nuolat aiškina, kaip jiems nereikalinga matematika ...

Tačiau visus atkakliai mokiau matematikos tiesų. Daug žymių muzikantų, dailininkų, šokėjų augo mano akyse. Dabar malonu juos matyti scenoje, klausytis jų koncertų, lankytis parodose. O susitikimais su jais džiugina mano senatvę.

O visiems klasiokams ilgiausių metų! O kai susitiksime, vėl grįšim į jaunystę !