alba13-alba: (10) Klasės draugas ALGIMANTAS LAUŽIKAS

ALGIMANTAS LAUŽIKAS

Algimantas Laužikas 1955 m.

Gimė 1933 m. sausio 26 d. Kupiškio raj. Duoniūnų kaime. 1944 m. baigęs Skodinių pradinės mokyklos 4 skyrius išvažiavo mokytis į Kupiškio gimnaziją. 1952 m. sėkmingai išlakęs brandos atestato egzaminus, įstojo mokytis į Daugpilio karinę aviacijos mokyklą. Nors per stojamuosius egzaminus iš rusų kalbos jis gavo kuolą, (Ir ne jis vienas)kitus egzaminus išlaikė gerai ir buvo priimtas į mokyklą. Taip prasidėjo jo ilgi aviacijos karininko metai. Vėliau jis šio žingsnio labai gailėjosi, bet nieko padaryti nebebuvo galima. Baigiant šią mokyklą, norėjo išeiti iš karinės tarnybos ir įstoti į kokį nors civilinį institutą, net pareiškimą buvo parašęs ir išsiuntęs į Maskvos Visasąjunginį politechnikos institutą, bet gavo atsakymą, kad kariškiai į civilines aukštąsias mokyklas nepriimami.

1955 m. išlaikęs visus egzaminus „otlično“, baigė Daugpilio karinę aviacijos mokyklą, gaudamas techniko-elektrotechniko kvalifikaciją ir jaunesniojo letenanro karinį laipsnį. Tarnavo Minsko, Kalugos ir Šiaulių karinėse apygardose, aptarnavo ir prižiūrėjo lėktuvų įrengimus, navigacijos priemones, autopilotą.

Lėktuvų techninis aptarnavimas, dieniniai ir naktiniai skraidymai, mokomosios „trevogos“, komandiruotės, dežuravimas kareivinėse ir miestelyje, ir daug kitų darbų.

Jis dažnai juokdavosi iš savo darbo, kad per dieną sulaukia iš vyresnių karininkų šimtą komandų, kartais visai prieštaringų. „Idi vperiod, net, vernis nazad, idi na pravo, idi na levo, a potom: kakovo čiorta krutišsia“

Nežiūrint viso to, buvo pareigingas, turėjo autoritetą`, buvo geras savo srities specialistas. Kai lėktuvai skrisdavo į tolimus mokomuosius reisus, veždavosi ir jį. Taip jis pabuvojo šiaurėje už poliarinio rato, Magadane, Vidurinėje Azijoje, išmaišė sąjungos europinę dalį. Užsitarnavo vyr. leitenanto, kapitono, vėliau majoro laipsnį.

Siekė aukštojo mokslo. 1961 m. įstojo į Visasąjunginį neakivaizdinį politechnikos institutą Maskvoje. Pasimokęs ten dvejus metus ir radęs didelę betvarkę, persivedė tęsti mokslų į Kauno Politechnikos institutą elektros tinklų ir sistemų spec. kursą. 1968 m. baigė ir gavo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. Savo diplominį darbą rašė jau gyvendamas Šiauliuose, tema „Perspektyvinis Šiaulių miesto elektrinio transporto tinklas“.

1979 m. rugpjūčio mėn., atitarnavęs karinėje tarnyboje 27 metus, išėjo į atsargą. Per ilgą tarnybos laiką įgijo pirmos klasės aviacinių įrengimų inžinieriaus kvalifikaciją, už ką gavo daug garbės raštų, padėkų, apdovanotas 10-čia medalių.

Turėdamas 46 metus, išėjęs į civilinį gyvenimą, pradėjo dirbti Šiaulių Eksploatacinio techninio ryšių mazgo elektros ryšių inžinieriumi. Ten dirbo iki pat mirties. Sušlubavo sveikata, atlaikė tris rimtas operacijas, bet liga pakirto ir 1990 m. spalio 14 d. ligoninėje mirė. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse.

1958 m. vedė savo klasiokę Laimą, užaugino sūnų Vilių ir dukrą Nijolę.
Viliaus duktė Giedrė - stomatologė, dirba Vilniuje, sūnus Algimantas. Duktė Nijolė baigusi VU fizikos fakultetą. Jos duktė Ieva - architektė, o sūnus Vykintas informatikos specialistas.

Niekada nebuvo jokios partijos nariu. Matė partinių funkcionierių bukumą, bet viešai jų nekritikavo. Tylėjo. Nestojimas į partiją, gal būt, ir buvo pats didžiausias protestas. Ne lozungais ir šūkiais būsi naudingas savo tėvynei, o darbais. To reikalavo iš savo pavaldinių ir savo vaikų. Nebuvo karjeristas, nors suprato, kad būdamas partiniu butų palypėjęs daug aukštesniais karjeros laipteliais. Nors buvo geras specialistas, bet kai lėktuvai skrisdavo už Sąjungos ribų, jo niekada neimdavo. Matyt, nepasitikėjo.

Kai gyvenant Šiauliuose prasidėjo Lietuvos atgimimas, ilgai negalėjo suprasti, kad subyrės TSRS ir Lietuva bus nepriklausoma valstybė. Nors 1989 m. į Baltijos kelią važiavo ir stovėjo kartu su visais netoli Panevėžio.

Turėjo dar vieną potraukį, taip vadinamą HOBI – tai sodininkystė. Kai 1965 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose, čia vyko kolektyvinių sodų kūrimas ir sklypų dalinimas, įsigijo 7 arus dobilienos žemės ir pasinėrė į sodininkystę. Važinėdamas po Lietuvą ir Latviją, atsiveždavo įvairių sodinukų, skiepų. Greitai sode pradėjo augti įvairių retų vaiskrūmių, o obelyse kiekviena šaka davė vis kitokius vaisius. 10 metų Algis buvo renkamas sodo pirmininku. Rūpinosi visais sodo reikalais: tiesė elektros kabelius, vandentiekio vamzdžius, kasė prūdą, pastatė elektrinę siurblinę. Aptvėrė sodą tvora, apsodino eglutėmis. Kelis metus buvo išrinktas Lietuvos Sodininkystės tarybos nariu, rūpinosi sodo tvarka, švara, barė apsileidėlius. Matydami jo tokią meilę žemei, augalams, ne kartą jam sakėme: „Tau reikėjo dirbti kolūkio pirmininku, o ne kariškiu“. Dėja ¡ Kartais likimas iš mūsų pasijuokia ir labai skaudžiai.
L.S.-L.