alba13-alba: (18) Klasės auklėtoja

Nusipelniusi mokytoja, Kupiškio raj. garbės pilietė (2001) Felicija Jakutytė gimė 1914 m. balandžio 8 d, Kupiškyje, Anėlės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė.

Felicija Jakutytė

1922 m. pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių. 1923 m. įstojo į progimnazijos pirmą klasę, o po ketverių metų tęsė mokslą Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1931 metais.

1932-1946 metais mokytojavo Vabalninko valsčiaus Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose.

Nuo 1946 iki 1979 m. dirbo Kupiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 1957 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus Pedagoginį institutą.

Nuo 1979 iki 1992 – ųjų mokytojavo įvairiose Kupiškio rajono mokyklose.

Dabar F. Jakutytė pensininkė, gyvena Kupiškyje. Sūnus Andrius gyvena kartu.

Mokytoja Felicija per visą mokytojo darbą Kupiškyje turėjo keturias auklėjamas klases: tryliktąją – išleido gyveniman 1952 m., dvidešimt trečiąją – 1962 m., dvidešimt šeštąją – 1965 m. ir trisdešimt šeštąją – 1975 m.

Visos auklėjamos klasės ir laidos nepamiršta auklėtojos. Apie tai liūdija žurnalistų straipsniai, prisiminimų knygos, dienoraščiai.

Žurnalistė Eleonora Vaičeliūnienė rašo: (2005 m.)

Tryliktoji auklėtinių laida 2007 m.

Prieraišumu savo mokyklai klasių auklėtojams Felicijai Jakutytei ir Vladui Merkevičiui (dabar jau miręs) garsėja Kupiškio gimnazijos tryliktoji laida, atsisveikinusi su mokykla 1952 metų birželį. Per daugiau kaip 50 metų jų gretos jau praretėjusios, o ir iš esančių nebe kiekvienas dėl sveikatos įstengia atvykti į tradicinę šventę. Tačiau būrelis žilagalvių, jau atšventusių septyniasdešimtmečius, vis dar susitinka. Nebesivargina jie didesnių vaišių ruošimu ar apsilankymais savo buvusios mokyklos patalpose. Tos laidos abiturientai sutartą dieną suka į auklėtojos dabar jau abiejų klasių, F. Jakutytės namus Vytauto gatvėje.

Mes pas auklėtoją ir lietuvių kalbos mokytoją Jakutytę esame kaip savo gimtuosiuose namuose, nes daugelis jų, buvusių Kupiškyje ar įvairiuose kaimuose, jau ir nebeturime. Auklėtoja mums ankstyvoje jaunystėje buvo lyg antroji mama, ja išliko iki šiol, nors ir mes patys jau turime vaikaičių ar net provaikaičių – dalijosi mintimis pašnekovai ir patys stebėjosi tokios dvasinės bičiulystės poreikiu, ir ne vienas jų prisipažino, kad net negali paaiškinti, kodėl taip yra.

Janina Šilaikaitė – Brunzienė knygoje „Keliai veda Kupiškin“ rašo: „Kai po trisdešimties metų dvidešimt trečiosios laidos abiturientai susitikome Kupiškyje, metų nepaliesta mūsų auklėtoja Felicija Jakutytė pasakė nepamirštamą kalbą, lyg dar kartą gyveniman palydėjo. Ji mus tebevadino vaikais, kalbėjo apie garbę ir orumą, apie tai, ką dar privalome padaryti ...

Auklėtoja F. Jakutytė su 1965 m. laidos auklėtiniais

26 laidos Felicijos Jakutytės auklėtinė Regina Matekonytė – Tubelienė, paklausta, kodėl apie auklėtinių susitikimus su auklėtoja nerašo žurnalistai ar kita spauda, pripažino, kad jie buvo kukliausia laida, o auklėtoją gerbia ir myli tyliai ir kukliai.

„Kupiškio minčių“ Vėrinis 2004 m. balandis. Prisiminimais dalinasi 36 laidos (1975 m.) abiturientas Linusis Alekna: „ Buvau pats mažiausias klasėje. Bet kai atėjo mūsų naujoji auklėtoja, net man ji pasirodė tokia nedidelė, smulkutė (tik prabėgus keliolikai metų vieną kartą į galvą šovė mintis, kad kažin ar mums kam nors pavyks per savo gyvenimą ją praaugti, nors ūgiu tikrai lenkiam ...) Kaip dabar prisimenu jos pirmą kreipinį: „Mano vaikai“. Nors vėliau dar daug kartų teko girdėti į mus, auklėtinius, taip kreipiantis, bet stipriausią įspūdį paliko kaip tik tas pirmasis kartas.

Auklėtoja F. Jakutytė mokė lietuvių kalbos – rašyti, atpasakoti tekstą, nagrinėti literatūros kurinius. Tai gal kiek „žmogiškesni“ dalykai negu matematika ar fizika. Galbūt ir todėl auklėtojos pamokos atrodė lengvesnės, ne tiek daug nerimo sukeldavusios prasčiau pasiruošus. Ji kažkaip sugebėdavo pasiekti tikslą ne barimu, ne pastabų į pažymių knygelę rašymu. Atrodė, kad neišmokti, nepasiruošti pamokai, gauti blogą pažymį – tiesiog gėda.
Linusis sako: -Jau mums virš penkiasdešimt. Pabirome po Lietuvą kas kur. Sukūrėme savo gyvenimus. Rečiau ir Kupiškyje apsilankome. Bet visada, praeinant pro mokyklą, galva nejučiomis pasisuka į kitą gatvės pusę. Čia gyvena auklėtoja. Apsilankęs mielos ir mylimos auklėtojos namuose, išeini lyg kokios šviesos prisipildęs.