(17) Klasės draugė - ZINAIDA PETRULYTĖ

Graži Palėvenė ant kalno,

Graži, lyg nuotaka balta.

Toli ji matos lyg ant delno,

Lėvens meilingai apsupta.

Taip 1941 m. rašė mano vaikystėje labai mylėtas kunigas ir poetas Antanas Valantinas. Daug kas pasikeitė Palėvenės miestelyje, kurio vardas pirmą kartą paminėtas 1586 m. Vienuolių dominikonų Palėvenėje įsikūrimo pradžia laikomi 1676 m. Tais pačiais metais pradėta statyti baroko stiliaus bažnyčia, kurios vidus – tai dominikonų ordino istorija – muziejus.

Zinaida Petrulytė

Aš – trečioji mano šeimos palėveniečių karta. Čia gyveno seneliai, tėvai, dabar gyvenu aš. Šeimoje augau viena, buvau mylima, bet nelepinta. Broliukas buvo vyresnis už mane, dar mažas nuskendo Lėvenyje. Vaikystėje ir užaugus, tėvai mokė dirbti įvairius ūkio darbus.

Gimiau 1932 m. rudenį amatininkų Povilo ir Emilijos Alasevičiūtės Petrulių šeimoje. Tėtė buvo mūrininkas, mama – siuvėja. Tarpukario metais Lietuvos savanoriai, gavę žemės, statėsi trobesius ir ūkininkavo. Trūko statybinių medžiagų, todėl ūkiniai pastatai buvo plūkiami iš molio ir akmenų, pasitelkiant išmintį ir daug jėgų reikalaujantį darbą. Mūsų apylinkėje yra keletas tėtės sukrėstų plūktinių trobesių. Mama buvo gera siuvėja, todėl visada turėjo daug darbo. Karo ir pokario metais tėtė dirbo pas ūkininkus, dirbo išsinuomotą žemę, laikėm gyvulių. Buvome sotūs.

1939 m. pradėjau lankyti Noriūnų pradinę mokyklą, o ją baigus išlaikiau egzaminus į Kupiškio gimnazijos pirmą klasę. Nedrąsiai peržengiau gimnazijos slenkstį, būdama dešimtmetė. Viskas čia atrodė nauja, paslaptinga, svetima, didinga. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, bet greit tapau to didžiulio gimnazistų būrio pilnateise nare. Buvau mažo ūgio, nepajėgdavau atsinešti visai savaitei sau maisto, todėl sekmadienį po pietų vienas iš tėvų mane nulydėdavo su ryšulėliu maisto į Kupiškį. Aš labai bijojau šunų, o jei eidavau viena būtinai jie užpuldavo. Palydos buvo reikalingos pirmoje klasėje, o vėliau eidavau namo ir į Kupiškį viena.

Pusė gyvenimo praėjo glaudžiantis pas visai svetimus žmones: mokantis vidurinėje „ant buto“ pas šeimininkes, o mokytojaujant bendrauta ir gyventa pas paprastus, bet nuoširdžius kaimo žmones. Visų buvau globojama, mylima lyg tėvų. Gyventi buvo gera, nes visur jutau rūpestingumą, nuoširdumą, pamokymus.

Ne kieno nors kito, o mokiusių mokytojų pavyzdys, neapsakoma meilė knygai, nuvedė į Šiaulių Mokytojų institutą, o vėliau į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą. Būti mokytoja sekėsi: mylėjau vaikus, savo dėstomus dalykus, turizmą ir kraštotyrą. Daug keliaudavau su auklėtiniais.  Mėgau tvarką, gerbiau darbščiuosius, reikliuosius.

Per visus 40 su viršum metų dirbau trijose mokyklose: Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje eiline mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja (25 metus), Kupiškio vidurinėje (1 metus), o Noriūnų aštuonmetėje mokykloje nuo 1979 m. rugsėjo eiline mokytoja (virš 10 metų) iki pensijos.

Gyvenimo kely sutikti mano bendradarbiai mokytojai buvo kilę iš įvairių Lietuvos vietovių, turėjo savo regiono žmonėms būdingų bruožų, buvo labai skirtingi savo dvasinėmis savybėmis, charakteriu, požiūriu į gyvenimą. Bet visa tai nebuvo kliūtimi bendrauti ir dirbti daug metų kartu. Kur ir kada dirbau, buvau gerbiama ir mylima: tiek mokinių, tiek jų tėvų, tiek kolegų. Visur buvau pastebėta ir įvertinta – keletu Garbės raštų, apdovanota Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūno ženkleliu ir Darbo veterano medaliu. Buvau jauna, kaip ir visi jauni džiaugiausi gyvenimu tokiu kokį likimas padovanojo. O būta visko: visas gyvenimas pragyventas be patogumų, žibalinės lempos šviesa skaidrino kasdienybę, visur pėsčiomis, retsykiais tekdavo kratytis kolūkio sunkvežimiu. Visą gimnazijoje mokymosi metą ir pirmus darbo metus pėstute su maistu iš tėvų, nes eilę metų nebuvo kaime nei parduotuvės, nei valgyklos. Joks autobusas nekursavo. Nebuvo nei sunku, nei bloga, atrodė taip reikia. Antrais mokytojavimo metais susitaupius, nusipirkau dviratį. Gyvenimas palengvėjo, nes tada skraidžiau lyg su sparnais.

Dirbant Maksvyčiuose buvo glaudūs ryšiai su kolūkiais. Esant bet kokiai progai mokinių tėvai visada kviesdavo baliavoti mokytojų kolektyvą. Sodindavo garbingiausioje vietoje kartu su ūkio vadovais. Kolūkio valdžia skirdavo mokytojams žemės. Tėvai ją apsėdavo, o rudenį užaugusį derlių kuldavom su kuliamąja mašina, talkinėdami vieni kitiems, kartu su kolūkiečių sklypelių derliumi. Nebuvo elektros ir telefono, neturėjome televizoriaus. Ir buvo gerai. Beveik kiekvieną sekmadienį mokykloje būdavo šokiai. Ruošdavom vaidinimus, išvažiuodavome į kitas mokyklas arba pasikviesdavome su programa kitus. Bendraudavome su gretimų kaimų jaunimu, ypač vyriška gimine, nes mokytojos buvo netekėjusios merginos. Dorovės klausimas buvo aukštame lygyje, ko nereikia nebuvo.

Sakoma, kad apie žmogų sprendžiama ne iš jo kalbų, o iš jo darbų. O gyventa gan sudėtingu karo ir pokario laiku. Sovietiniais metais žmonės buvo priversti dažnai kalbėti ne taip, kaip galvoja, o kaip reikia. Mokantis gimnazijoje ir dirbant buvau „kalbinama“ keisti pasaulėžiūrą ... Deja, nesusvyravau, nepriklausiau jokiai organizacijai: nebuvau pionierė, neįstojau į komjaunimą, nebuvau partijos narė, Darbo tikrintojai mano pamokose pasigesdavo idėjiškumo.

Tuomet reikėjo būti patenkintai tuo, ką gyvenimas davė. Dirbant turėjau galimybę pakeliauti, pabūti su žmonėmis.

Įskiepyta atsakomybė prieš pasiligojusius tėvus, vertė rūpintis daugiau kitais, o ne savimi. Po insulto slaugiau mamą 13 metų, jį sulaukė 101 m. amžiaus. Abu tėvus palaidojau Palėvenės kapinėse.

Turtų nesusikroviau, miestu nesusiviliojau, o visa, ko atsiekiai darbščių tėvų ir pačios pastangomis.

Esu dėkinga tėvams už tai kuo dabar esu.

Zinaida Petrulytė

Palėvenė, 2012 m.

Mes, Zinos klasiokai, žiūrėjome, klausėmės ir gerėjomis jos gražiais (nebūtų pedagogė) pasakojimais, prisiminimais ir dėstymais apie gimtąją Palėvenę, Lietuvos RT laidose „Mūsų miesteliai“. Sėkmės Tau Zina.

1967/68 m.m. aštuntokai - auklėtiniai. Maksvyčiai 1968 m.

Lietuvaitės prie savo respublikos paviljono. Zina pirma iš kairės. Maskva 1958 m.

Panelės mokytojos baliuje pas Moniką ir Aldoną. Sutarimą ir darną pasako iš to paties rietimo pasiūtos balinės suknelės. Maksvyčiai 1958 m.

Visos Maksvyčių mokytojos. Mokytoją Algį B. pavažinėsime 1958 m.

1958 m. rugsėjį patalkėjom "Pergalės" kolūkyje. Talkininkai prie grūdų valymo mašinos. Zina šalia maišo, virš Zinos mokyklos direktorius Leonas Rudinskas, su savo mokytojomis..

Mokytojos prie respublikos paviljono. Zina pirma iš kairės. Maskva 1958 m.

Prie savo namo Palėvenėje 2005 m.

Švenčiant Albinytės  Maižvilienės 90-metį. 2006 m.

Visas būrys mokytojų prie Ricos ežero. Zina trečia iš dešinės, antroje eilėje. 1965 m.

1983/84 m.m. Noriūnų aštuonmetės  m-klos 8 klasės mokiniai, Zinaidos Petrulytės auklėtiniai.        Zina rašo: "Iš visų brangiausia nuotrauka, su šiais auklėtiniais palaikomi ryšiai ir dabar. Jau buvo trys susitikimai, plaukia sveikinimai įvairiom progom. Kūrybingi tėvai, mamos, gyvenantys įvairiose Lietuvos vietovėse. 1984 m.

Zinos laiškutis. Graži  rašysena !